KOLORADO VABALŲ TRIUMFAS ?!

Kolorado vabalai, penktoji kolona ar kaip kitaip pavadintume išdavikus, dažniausiai sąmoningai atlieka veiksmus, kurie kenkia Lietuvos valstybei. Niekam nėra naujiena, kad jie egzistavo nuo pat valstybės atsikūrimo ir apsipratę su naujomis aplinkybėmis bei prisitaikę prie demokratijos teikiamų galimybių, toliau sėkmingai keroja.

Galima būtų daugybę prirašyti, kaip jie žemina ir su purvais maišo Lietuvą ir Europos Sąjungą, tuo pačiu pilnomis saujomis semdami europietiškas galimybes ir gėrybes. Nepaisant „vertybinės“ mūsų Rytų kaimynės aukštinimo, kažkodėl į tą pusę nesidairo ir emigruoti ten neketina.

Jau nebestebina, kad kolorado vabalai užima aukštus postus savivaldybėse, Seime ir Vyriausybėje. Su Vladimiro Putino atėjimu į valdžią, iš lėliukės stadijos išsiritę vabalai pradėjo aktyviai veikti ir naikinti Lietuvos galimybes pasipriešinti agresijai.

Kodėl užkliuvo šauliai?

Šaulių sąjunga yra bene vienintelė organizacija į kurią gali jungtis visi Lietuvos piliečiai nusitekę ginklu apginti savo valstybę. Reikia pripažinti, kad ši organizacija niekada nesimaudė politikų malonės spinduliuose, todėl finansavimo ir kitokio aprūpinimo tenka tik trupiniai.

Lietuvos šaulių sąjunga susikūrė ir išgyvena tik savo narių entuziazmo dėka. Uniformas, ekipuotę bei patalpas dažniausiai tenka pirkti ir išlaikyti iš savo asmeninių lėšų. Šaulių judėjimas apima ne tik didžiuosius Lietuvos miestus, bet ir mažus miestelius nuo Seredžiaus iki Joniškio, nuo Skuodo iki Šalčininkų. Taigi nei viena kita Lietuvos gynybos organizacija neturi tokio gausaus rėmėjų tinklo. Šauliai yra parengti žymiai universaliau, nei kariai ar savanoriai. Šauliai ginkluoto konflikto metu gali atlikti ne tik kario, bet ir policininko ar gaisrininko funkcijas.

Atsižvelgiant į naujas nekonvencinės karybos tendencijas, kai pradinėse konflikto fazėse miestų savivaldybes užima ir karinius dalinius blokuoja „žalieji žmogeliukai“ ir nepatenkinti „vietos“ gyventojai, nei kariuomenė, nei savanoriška krašto apsaugos tarnyba tokioms nesimetriškoms grėsmėms neturi greito atsako dėl savo hierarchinės struktūros. Pirmi „žaliųjų žmogeliukų“ veiksmai Lietuvos teritorijoje galėtu vykti pagal Ukrainos scenarijų, o tam efektyviausiai galėtų pasipriešinti Lietuvos šauliai. Kadangi nėra nei vienos savivaldybės, kur nebūtų Šaulių sąjungos kuopos ar atskirojo būrio, o jiems skirtingai nei kariuomenei ar KASP, nereikia kariuomenės vado ar ministro įsakymo veikti, todėl „žalieji žmogeliukai“ jau pradinėje fazėje patirtų stiprų pasipriešinimą.

Šauliai, kurie turi universalų karinį pasirengimą, yra patriotiškai nusiteikę, mokymams naudoja savo laisvalaikį, yra labiausiai motyvuoti ginti Lietuvą, o svarbiausia, jei skirtingai, nei kariuomenė nelauks, kol kažkas duos įsakymą, jie tiesiog nuo pat agresijos pradžios imsis ginti Lietuvą – tai nepaprastai erzina kolorado vabalus.

Ministro Oleko pasikeitimas

Krašto apsaugos ministerija pateikė Vyriausybei tokį Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo „patobulinimą“, po kurio priėmimo faktiškai nebeliktų pačios Šaulių sąjungos. Čia pateikiu tik vieno straipsnio pakeitimo lyginamąjį variantą, kuri atskleidžia visas užmačias:

„rengia šaulius ginkluotai valstybės gynybai ir pilietiniam pasipriešinimui, o ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu dalyvauja ginkluotoje valstybės gynyboje ir pilietiniame pasipriešinime;“

Kaip akivaizdžiai demonstruoja šis pakeitimas, Šaulių sąjunga prilyginama mezgėjų būreliui (te neįsižeidžia mezgimo mėgėjai), nes panaikinamas organizacijos dalyvavimas ginkluotame valstybės gynime, o į mitingą nueiti ir protestą pareikšti organizacija juk nebūtina...

Ar gali sveiko proto gynybos ministras naikinti savo šalies gynybinius pajėgumas akivaizdžios grėsmės akivaizdoje? Pasirodo, kad gali, jei pas jį kolorado vabalo siela.

Labiausiai stebina ministro Oleko konversija iš žmogaus, kuris 1991 metu sausio mėnesį prie televizijos bokšto drąsiai sovietų kariams sakė, kad yra nepriklausomos valstybės sveikatos apsaugos ministras, į žmogų – kolorado vabalą.

O tuo tarpu lėtieji estai

Estijos valdantieji politikai puikiai suvokia reguliarios kariuomenės ir savanoriškos organizacijos skirtumus bei galimybes duoti nesimetriškus atkirčius „žaliųjų žmogeliukų“ išpuoliams. Skirtingai negu Lietuvoje, estų karinė organizacija "Gynybos lyga" (mūsų Šaulių sąjungos atitikmuo) buvo pertvarkyta ir sustiprinta, kad nedelsiant galėtų duoti ginkluotą atkirtį priešui. Vien šiemet (reikia pažymėti, kad Estijoje prasidėjo finansinė krizė) finansavimas padidintas 17 proc. ir už šiuos pinigus perkami ginklai bei šaudmenys...

Kada „Vilniaus energija“ atsidurs Stokholmo arbitraže?

 Vilniaus mieste nerimsta aistros dėl šildymo. Meras ir ištikimi jo bendražygiai stumia utopines idėjas Vilniuje pastatyti 750 mln. litų kainuojantį biokuro katilą.

Nėra ko slėpti - toks miesto tarybos daugumos patvirtintas projektas palankus dabartinei monopolininkei "ICOR" grupei, tai pačiai, kuriai FNTT pareigūnai pateikė įtarimus baudžiamosiose bylose dėl šilumos ir biokuro machinacijų.

Painūs šilumos klystkeliai

Tarsi perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo žinia, kad Vilniuje krenta šilumos kaina, tiesa, nuo gegužės 1 d., kai šildymo sezonas seniai jau bus pasibaigęs.

Spaudos pranešime neužmirštama paminėti, kad dėl visko kalti konservatoriai. Kalti nes neleido iki 2023 metų pratęsti šilumos tinklų sutarties su gerąja „Vilniaus energija“, kalti, kad neleido pereiti prie su „Icor“ siejamo „Bionovus“ tiekiamo biokuro. Taigi kai šitaip kenkiama daugumos planams, neliko nieko kito, kaip statyti biokuro katilą už milijonus ir taip amžiams suriški Vilnių su teisėsaugai žinoma įmone „Icor“.

„BaltPool“ biržoje biokuro kaina yra žemiausia per visą biržos istoriją - tik 513 Lt/tne, tačiau vilniečiams tiekiamai šilumai pagaminti yra skaičiuojama, kad biokuro kaina yra 728 Lt/tne. Taigi kažkam nuo kiekvienos sudegintos tonos biokuro lieka 215 litų, o žinant, kad Vilniuje biokuro sudeginama keliasdešimt tūkstančių tonų, tai jau milijonai. Tai daroma visiškai legaliai, laikantis Kainų ir energetikos kontrolės komisijos skaičiavimo metodikos. 

Kas kontroliuos VKEKK kontrolierius? 

VKEKK internetiniame tinklapyje yra įsivėlusi klaida, galbūt sąmoninga. Nurodoma, kad „Vilniaus energijoje“ biokuru kūrenamų katilinių galia tėra 65 MW, kai faktiškai „Vilniaus energija“ turi tris biokuru kūrenamus katilus, kurių suminė galia yra 81 MW.

Nėra labai sunku suprasti, kad tie 16 MW pasimetę kažkur Valstybinės kainų ir energetiko kontrolės komisijos stalčiuose, vartotojams kainuoja tiek pat, lyg jie būtų kūrenami dujomis. Per metus skirtumas sudaro milijoną. Kyla pagrįstas klausimas kodėl VKEKK nuo 2011 metų nesugeba ištaisyti šios klaidos ir vis skaičiuoja viršpelnius „Vilniaus energijai“? Ar gal tiesiog gera lengva ranka dalyti vilniečių pinigus?

Ne veltui Prezidentė savo metinėje kalboje pažymėjo, kad „šiandien korupciniai sandoriai driekiasi nuo statytinių Energetikos ir Aplinkos ministerijose, savivaldybėse iki daugiabučių namų bendrijose“, tačiau matyt institucijų, kuriuose veikia šie statytiniai sąrašą reikėtų praplėsti.

„Gazprom“ precedentas

FNTT įtaria, kad su „Icor“ siejamas verslas neteisėtai pelnėsi net iš prekybos dujomis, o kiek buvo pelnomasi iš prekybos biokuru, kurį teikė „Bionovus“ bendrovė, dar neaišku. Tik akivaizdu, kad „Bionovus“, kitaip nei „Vilniaus energijai“, jokie pelno ribojimai nėra taikomi, tad galima lengvai lobti.

Lietuva jau ilgokai bylinėjasi Tarptautiniame Stokholmo arbitraže su "Gazprom" dėl neteisingos Lietuvai taikomos dujų kainos ir pateikė 5 mlrd. dolerių ieškinį. Lietuvos piliečiams sukurtas puikus precedentas.

Dabar kiekvienas vilnietis gali pasiskaičiuoti, kiek per tuos rubikoninio-icorinio klano šeimininkavimo Vilniaus šilumos ūkyje metus patyrė ir patiria tiesioginės materialinės žalos ir tos žalos atlyginimo reikalauti iš kaltininkų. Matyt, ne vienai šeimai tie permokėti už šilumą pinigai labai praverstų.

O politinė atsakomybė už visus tuos permokėjimus tenka Vilniaus merui A. Zuokui ir jo bendražygiams socialdemokratams, kurie ne tik toliau remia „Icor“ siautėjimą Vilniaus šilumos tinkluose, bet dar ir padeda įsitvirtinti atliekų bei pastatų administravimo srityse.

Ar V. Putino tankai atvažiuos saugoti Žaliojo tilto skulptūrų?

Stebėdamas Vakarų pasaulio reakciją į įvykius Ukrainoje atrodo, kad įstorija vėl sukasi spirale. Ar tam, kad politikai ir diplomatai prablaivėtų reikia Trečiojo, visa niokojančio karinio konflikto Europos žemyne?

Ar Lietuva pasirengus blogiausiam scenarijui?

Buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė yra šimtu procentu teisi, jog Lietuva turi ruoštis blogiausiam scenarijui ir reikia siekti, kad NATO Lietuvoje dislokuotų karines pajėgas. Lietuva užlipo ant grėblio, patvirtindama posakį - valstybė, kuri neišlaiko savo kariuomenės, maitina svetimą! Ir duok Dieve, kad tai būtų sąjungininkų kariuomenė.

Norėtųsi priminti 2003 metai ant Rotušės laiptų JAV prezidento George Walker Bush pasakytus žodžius: „kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“, kurie, norisi tikėti, yra nepamiršti.

Žaliojo tilto skulptūros ir ukrainietiški leninai yra iš to pačio molio

Lietuvoje okupacijos simboliai, tebestyrantys ant Žaliojo tilto, labai smarkiai koreliuoja su Ukrainoje verčiamais Lenino paminklais. Šie simboliai nėra ir negali būti laikomi kultūros paveldu – tai aiškus savo teritorijos pažymėjimas ideologine prasme. Kaip šuo ar meška pasižymi teritoriją, kurią laiko sava, taip ir kai kurios valstybės bando žymėti ideologiniais žymekliais. Kaip Lietuvoje, kuri jau 24 metus yra laisva, vis dar atsiranda žmonių, laikančių save paveldo saugotojais, istorikais ir net tik pateisinančių, bet ir ginančių Žaliojo tilto kareivių ir kitų skulptūrų buvimą šioje vietoje.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kurioje pasirodo dauguma vis dar atkakliai gina šiuos svetimos valstybės ir ideologijos riboženklius. Negi yra dar manančių, kad Maskvos, dabar jau buvusio, mero Jurijaus Lužkovo pasiūlymas dėl skulptūrų restauravimo už Maskvos pinigus tebuvo tik geras noras išsaugoti „kultūros paveldą“, o ne atnaujinti ideologinius stabus ir riboženklius...

Stebina Vilniaus mero Artūro Zuoko atkaklus noras restauruoti šiuos simbolius, už bankrutuojančio miesto pinigus, nepaisant, kad net visi Lietuvos restauratoriai atsisako imtis tokio šlykštaus darbo. Apgailėtina kandidato į Lietuvos prezidentus pozicija.

Džiugina tik tai, kad didžiausio naujienų portalo surengtos apklausos duomenimis net 65 procentai skaitytojų mano, kad šiems ideologiniams stabams ir riboženkliams Vilniuje ne vieta. Vadinasi tauta atspari brangiai apmokamoms smegenų plovimo kampanijoms ir sugeba atskirti juoda nuo balto. Tik ar išdrįsime pagaliau atsikratyti šių stabų?