Jau ne vienerius metus gyventojus, besinaudojančius centralizuotu šildymu, kamuoja klausimas kodėl taip brangiai reikia mokėti už šildymą. Peržvelgus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos tinklapį susidaro paradoksalus vaizdas, o paradoksas slypi tame, jog šilumos ūkių ir šilumos kainų, atrodo, neveikia, nei ekonomikos, nei logikos dėsniai...
Jei bandytume atrasti ekonomikoje gerai žinomą masto ekonomijos dėsnį, tai jo nėra nei padujų, nes pigiausia šiluma yra Tauragėje ir Radviliškyje, o Vilnius ar Kaunas kaip didžiausi šilumos gamintojai yra tik lentelės pabaigoje vietoje.
Jei bandytume atrasti dėsningumus pagal šilumos gamyboje naudojamo kuro rūšį, tai vėlgi kainos prasilenkia su logika, nes daugiau kaip 50 procentų biokuru kūrenamuose Biržose kaina yra bene didžiausia Lietuvoje.
Tačiau jei bandytume atrasti dėsningumą pagal valdymo formą, pastebėtume, kad savivaldybių valdomose šilumos ūkio įmonės yra pigesnė šiluma, nei nuomos, koncesijos ar privatininko valdomose šilumos ūkio įmonėse.
Aišku kai kurie miestai turi tam tikrą specifiką, kuomet dalis šilumos energijos yra pagaminama savivaldybės įmonėje, dalis privačiose įmonės, kaip Plungėje, arba dar blogesnis variantas kuomet gamyba tenka privatininkui, o skirstymas savivaldybei, kaip yra Kauno miesto atveju.
Atrodytų, ką bendro turi valdymo forma ir šilumos kaina su įmonės valdymo forma? Atvirkščiai, pagal ekonomikos libertarų skelbiamas tiesas – valstybių ar savivaldybių valdomos įmonės yra laikomos mažiau efektyviomis ir labiau biurokratizuotomis. Tačiau šilumos ūkio tendencijos yra kiek kitokios. Pabandykime atrasti priežastis – kodėl taip yra?
Išnyksta politikų kontrolė
Visų pirma savivaldybių valdomos įmonės yra tiesiogiai priklausomos nuo savivaldybę valdančių politikų. Šiuo atveju tai išeina į naudą, nes politikus, kaip žinia, kas ketveri metai ištinka rinkimai. Rinkimai – puiki proga rinkėjams įvertinti, ką gerai ir ką blogai per kadenciją nuveikė politikai.
Tame įvertinime šilumos kainos, o ypač jų didėjimas tampa pagrindine rinkimų kampanijos dalimi. Todėl valdantys miestą ar rajoną politikai, norėdami ir toliau sėkmingai likti prie valdžios vairo, privalo dėti ypatingas pastangas, kad šilumos kaina nekiltų arba kiltų kiek įmanoma lėtai.
Tuo tarpu šilumos ūkį perdavus privatininkui tiesioginė įtaka dingsta, o privačios įmonės tikslas – uždirbti maksimalų pelną. Monopolinėje šilumos rinkoje maksimizuoti pelną yra labai nesudėtinga, ir nenuostabu, kad visa ši našta gula ant šilumos vartotojų pečių. Pirvatininkui svarbiausia parodyti dideles Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos leidžiamas išlaidas ir tuomet viskas eina, kaip sviestu patepta.
Kauno atveju labai akivaizdžiai matome, kad privatininkas visiškai nėra suinteresuotas efektyvinti šilumos gamybą ir mažinti nuostolius, o atvirkščiai yra suinteresuotas mažiausių investicijų būdu gauti didžiausią pelna.
Neaišku, kur nusėda pinigai
Antra, savivaldybės kontroliuojamos įmonės yra įpareigotos vykdyti viešuosius pirkimus, todėl patenka į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Viešųjų pirkimų tarnybos akiratį, vadinasi, sąlygos piktnaudžiavimui yra nedidelės.
Tuo tarpu šilumos ūkį valdant privatininkams, kaip nustatė Viešųjų pirkimų tarnyba, nuolatiniai piktnaudžiavimai yra tapę kone normaliu dalyku. Atliekant patikrinimus pastebima, kaip prekės ir paslaugos yra perkamos iš tam tikrų įmonių užaukštintomis kainomis, o įmonių vadovams išmokami didžiuliai atlyginimai. Kas galėtų paneigti, kad ir perkant kurą, kurio kaina sudaro didžiausią dalį šilumos kainoje, naudojamasi tarpininkų paslaugomis, ir tikrasis įmonių pelnas nusėda kontroliuojančiai institucijai nematomose tarpininkų ir politikų kišenėse?
„Biokuro karštligė“
Trečioji priežastis, mano manymu, yra „biokuro karštligė“. Tol, kol neegzistuoja biokuro birža Lietuvoje, labai sunku nustatyti, ar iš tikro pakeitus kuro rūšį iš dujų į biokurą bus sutaupyta.
Juk kol objektyviai, per biržą, niekas nenustatė kainų ir yra sunku teigti, ar ta objektyvi biokuro kaina iš tikrųjų yra tokia žema, kad atpirktų šilumos ūkio pertvarkymo į biokurą kaštus ir ar tikrai tai atpigintų šilumos kainą.
Taip pat sunku nustatyti galimą suvartojimo kiekį. Juk gali nutikti taip, jog šio kuro Lietuvoje neužteks ir teks įsivežti iš užsienio, ir tai panaikina rimtą biokuro šalininkų argumentą, esą bus deginama tik vietinė žaliava.
Na ir galiausiai, šilumos kainų „kadrilį“ įtakoja dar nesuskaičiuojama eilė smulkių priežasčių – tokių kaip apskaitos prietaisų rodmenų patikimumo, nuotolinio valdymo bei reguliavimo, nepagrįstų šilumos kiekių pateikimo ir t.t.
Nelikus atsakomybės, prasideda piktnaudžiavimas
Vis dėlto svarbiausias, mano manymu, yra atsakomybės klausimas.
Juk politikai yra atsakingi prieš gyventojus ir kas ketverius metus gyventojai juos įvertina.
Privačios šilumos verslo įmonės, daugelyje Lietuvos miestų tapusios tikromis pasipūtusių „radiatoriškių baronų“ prieglaudomis, yra neatsakingos niekam.
Na, o užmerkusių akis prieš jų piktnaudžiavimą politikų aplaidumas privatininkams palieka laisvę skriausti vartotojus. Pražūtingus šilumos ūkio atidavimo privačiam verslui pasekmes jaučiame ir turime apmokėti ne kas kitas, o mes – gyventojai
