Kiek milijonų pelno „Vilniaus energija“ uždirbs šiemet?

Premjeras Algirdas Butkevičius nustebo, kai naujame ir energetiškai efektyviame name gavo didžiulę sąskaitą. Gal šilumininkai nepastebėjo, kad premjeras pakeitė gyvenamąją vietą ir nespėjo įvykdyti šilumos kiekių bei kainų korekcijos?

O naujasis ministras pirmininkas susidūrė su tūkstančių vilniečių kasdienybe. Kodėl taip manau? Iki tol Seimo narys ir socialdemokratų pirmininkas A. Butkevičius šilumos kainomis nesistebėjo ir savo partijos kolegų Vilniaus savivaldybėje nebarė, neskatino inicijuoti pokyčių.
„Vilniaus energija“- labai pelninga įmonė
„Vilniaus energijos“ veiklos ataskaita skelbia, kad „Vilniaus energija“ 2011 metais uždirbo 99,411 mln. litų pelno, arba 23,8 proc. daugiau nei 2010 metais. Kiek „Vilniaus energija“ uždirbo pelno 2012 m. dar teks palūkėti, bet skaičiai matyt bus įspūdingi. Kyla klausimų ar gali įmonė, kuri kontroliuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK), uždirbti tokį pelną? Ar tikrai VKEKK nariai atlieką tą funkciją, kuriai jie buvo paskirti, t.y., atstovauti valstybės ir vartotojų interesus bei nustatyti teisingas šilumos kainas?

Tačiau pranešimai apie įspūdingą pelną pasirodo šalia informacijos apie rekordines sąskaitas už šildymą.
Dar įdomiau išeina kai žinai, jog „Vilniaus energijos“ šildomi yra apie 5500 daugiabučių, t.y. kiekvienas daugiabutis turėjo sumokėti Rubikoniniams berniukams apie 18 tūkstančių pelnui gauti arba kitaip tariant įteikti gražią dovaną.
Oficiali VKEKK statistika rodo, jog Vilnius yra 17 iš 42 Lietuvos miestų pagal šilumos brangumą. Tačiau kainos, mokamos už vieno kvadratinio metro šildymą, rekordas pasiektas būtent sostinėje. Pasiteisinimas, kad namas yra energetiškai neefektyvus neatrodo įtikinamai, kodėl tas pats namas pernai nepasiekė tokio paties šilumos kainos rekordo.
Vienas pilietiškas vilnietis savo lėšomis įsirengė šilumos skaitiklį ir pamatavo suvartotą šilumos kiekį. Paaiškėjo, kad „Vilniaus energija“ nuo 4 iki 10 kartų padidino sąskaitas. Turbūt tai paskatins ir daugiau vilniečių, turinčių šilumos skaitiklius, pradėti tikrinti ar sutampa skaičiai skaitikliuose ir sąskaitose.
Biokuro katilų daugiau, o jie šildo mažiau
„Vilniaus energija“ didžiuliais plakatais visoje sostinėje skelbė: „šiluma atpigs, dujas pakeitus biokuru“. Prieš praėjusį šildymo sezoną pasistačiusi antrąjį biokuro katilą mieste, o prieš šį šildymo sezoną iš Vilniaus miestą valdančios Artūro Zuoko, socialdemokratų, darbiečių bei lenkų rinkimų akcijos koalicijos gavusi sutikimą trečio didžiulio biokuro katilo įrengimui, kažkodėl šį projektą sustabdė. Kyla klausimas kodėl? Juk kai buvo to prašoma buvo teigiama, kad naujasis katilas turėtų 2 centais atpiginti šilumą.
Premjero bičiulis, teismo nušalintas, sostinės vicemeras Romas Adomavičius, 2011-2012 m. šildymo sezono metu, pradėjus veikti antram biokuro katilui, skelbė, jog Vilnius naudoja 13 procentų biokuro, o 2012-2013 m. šildymo sezono metu biokuro naudojimas sumažėjo iki 11 procentų. Kyla klausimas kodėl 2 procentais sumažintas biokuro vartojimas, ar čia tik „spausdinimo“ klaida ar sąmoningai siekiama palaikyti kuo aukštesnes šildymo kainas?
Grįžtant prie premjero, ar jam nekyla klausimas, kodėl jo vadovaujamai socialdemokratų partijai esant valdančioje koalicijoje Vilniaus miesto taryboje, jau ne vieną kadenciją, jie nieko nepadarė, kad šilumos kainos taip drastiškai neplėštų miestiečių kišenės? Galima tik numanyti kiek šiemet įmonė uždirbs pelno.

Troleibusai netinka, o tramvajus už 300 mln. Lt tinka?

Perskaičius prof. Marijos Burinskienės straipsnį „Vilnius – ne muziejus, turintis išsaugoti troleibusus“  kyla abejonių, ar tai pačios mokslininkės žodžiai. Tai panašiau į žodžius asmenų grupės, kuri beveik už 800 tūkst. litų parengė naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste koncepciją ir siūlo diegti tramvajaus liniją už daug maž 300 mln. litų. 26 Vilniaus miesto tarybos nariai balsavo už pagal šią koncepciją parengtą specialųjį planą.

Kas kalba profesorės lūpomis?

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl atsirado straipsnis prof. Burinskienės pavarde? Keista, kad patyrusi mokslininkė, transporto ekspertė darytų elementarias klaidas. Gal jai kažkas „padėjo“ rašyti, siekdamas visiškai kitų tikslų?

Šį įtarimą stiprina tai, kad M. Burinskienės kolegos iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prieš pusantrų metų Šiauliuose pristatinėjo troleibusus, kaip pažangią transporto priemonę, ir siūlė ją diegti, o tuo metu Vilniuje tos pačios mokslo įstaigos atstovai jau siūlo troleibusus naikinti. Susidaro įspūdis, kad svarbiau yra gamintojų ir statytojų interesai, o ne mokslo pasiekimai. Be to, taip sutampa, kad Vilniaus miesto savivaldybė kryptingai siekia sudaryti palankią nuomonę apie tramvajų.

Prof. Burinskienė savo straipsnyje, matyt, neįsigilinusi, minėjo, kad troleibusai beveik išnykę, jų yra „vos keliuose ES miestuose“.

O internetas teigia priešingai, kad per 40 tūkst. troleibusų važinėja 45 šalyse, yra įrengta per 360 sistemų. O miestų pavyko suskaičiuoti gerokai per 300, tame tarpe Limožas ar Lionas Parancūzijoje, Gentas Belgijoje, Genuja Italijoje, Landskrona Švedijoje, Oslas Norvegijoje, Atėnai Graikijoje. Net Lietuvoje yra du miestai ekspluoatojantys troleibusus.

Siekiama „prakišti“ elektrinius autobusus ir tramvajų

M. Burinskienė skelbia, kad troleibusų jau niekas nebegamina, bet internetas teigia, kad 34 gamyklos toliau juos gamina ir čia neskaičiuojant Vilniaus viešojo transporto surenkamų „Amber“.

Kalbant apie troleibusų linijų kainas, kažkodėl tie patys VGTU mokslininkai prieš pusantrų metų pristatinėdami galimybių studiją įrengti troleibusų liniją Šiauliuose nurodė, jog 1 km. kaina 2,6 mln. litų., todėl M. Burinskienės nurodomi 40 mln. litų už 5,9 kelia abejonių. O atsižvelgiant į tai, kad daugelyje vietų ruošiantis linijos įrengimui jau pastatytos tam tinkamos atramos, tai ženkliai mažintų naujos linijos kainą.

Teiginiai, kad niekas negamina kontaktinio tinklo „laidų“ yra mažiausiai juokingi, nes vėlgi internetas nurodė per 50 gamintojų ir statytojų. Šioje vietoje norėtųsi prisiminti, kad prof. Burinskienė yra viena iš tramvajaus šalininkių, o ši priemonė irgi važinėja naudodamasi tuo pačiu elektros kontaktiniu tinklu ir kuriam pastatyti gamintojų ir statybininkų užtenka.

Apskritai šiame straipsnyje trūksta objektyvių skaičiavimų, o tokie niekuo nepagrįsti teiginiai kaip „ateityje tiek nekainuos net elektriniai autobusai“ privertė suabejoti autorių nuoširdumu.