Už Vilniaus skolas teks įkeisti Gedimino pilį

Žiniasklaidoje pasirodo vis grėsmingesnių žinučių, kad Vilnius gali tapti nemokus ar net bankrutuoti.

Skola nuolat auga, neseniai buvo 800 mln., 1 mlrd., o dabar girdime jau 1,2 mlrd. litų. Jau nieko nenustebino Vilniaus savivaldybės pastato įkeitimas, nors prieš kelis metus tai atrodė nepadoru. Ar neteks įkeisti ir Gedimino pilies, nes Vyriausybė sostinei leido skolintis dar daugiau, o dar neįkeisto turto savivaldybė jau nebeturi.
Skolos pradėjo augti prie Zuoko
Vilniaus miesto biudžeto liūto dalį sudaro iš gyventojų pajamų mokesčio surinktos lėšos. Nuo 1995 m. iki pat 2012 m. Vilniui atitekdavo 40 procentų nuo Vilniuje surinktos gyventojų pajamų mokesčio dalies. Kiti 60 procentų buvo paskirstomi kitų Lietuvos savivaldybių (išskyrus didžiųjų miestų) biudžetams suformuoti.
Ši tvarka visada tenkino dabartinį miesto merą Artūrą Zuoką - ir kai jis buvo meru pirmą kartą, ir kai buvo antrą kartą (gal apetitas buvo mažesnis), tačiau ėmė labai nepatikti meru trečiąjį kartą.
2000 m. merui A. Zuokui tapus meru Vilniaus miesto skola siekė 98 milijonus litų (miesto biudžetas buvo 420 milijonų litų), o 2007 m. pavasarį jau buvęs meras A. Zuokas paliko miestą su daugiau nei 350 milijonų siekiančia skola (miesto biudžetas buvo 884 milijonai litų). Apžvelgus pirmąsias dvi mero kadencijas, akis bado tai, kad skola išaugo 3,7 karto, o miesto biudžetas tik kiek daugiau nei 2 kartus. Jau tada, kai Lietuvos BVP per metus ūgtelėdavo po maždaug 7 procentus ir ekonomika klestėjo, mero užmojai nesutapo su Vilniaus miesto biudžeto galimybėmis, ir savivaldybė liko su skolos kupra.

2009 – 2011 metais Lietuvai išgyvenant ekonominį nuosmukį Vilniaus biudžetas tai pajuto labai smarkiai ir 2011 m. pradžioje vienais skaičiavimais skola siekė 780 milijonų litų, o kitais skaičiavimais net 819 milijonų litų.
Vilniaus skola - grėsmė visai valstybei 

2011 m. skaičiuojant vis didesnius Vilniaus miesto skolos rekordus, atrodė negalimas dalykas, kad jos peržengtų milijardo ribą. Ekonomistai, teisininkai, auditoriai ir politikai rimtais veidas aiškino, kad įstatymuose yra numatyta pakankamai saugiklių numatančių skolos augimo ribas ir kad jų peržengti nepavyks. Tačiau 2013 m. pagal naujus finansinės apskaitos reikalavimus pateikus konsoliduotą savivaldybės finansinę ataskaitą, kurioje apskaitomos savivaldybės ir visų jos įmonių, įstaigų ir organizacijų skolos, paaiškėjo ilgai slėpta tikroji Vilniaus miesto skola. Paaiškėjo, jog įstatyme sudėti saugikliai neveikia, nes Vilniaus miesto skola viršijo simbolinę vieno milijardo litų ribą, o kartu buvo viršyta ir vieno metinio Vilniaus miesto biudžeto riba.

Po ataskaitų auditavimo pasigirdo pirmieji pavojaus signalai: Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas jau birželio mėnesį perspėjo, kad „išradingi“ savivaldybių vadovai apeina skolinimosi ribojimus, perkeldami skolas ant savivaldybių įmonių pečių. 

Lietuvos banko vadovas tada sakė: „jeigu sušlubuotų skolų grąžinimas - sušlubuotų ir pasitikėjimas visu viešuoju sektoriumi. Tada būtų sniego gniūžtės efektas“.

Metų pabaigai bendros konsoliduotos Vilniaus miesto skolos perkopė 1 milijardą 300 milijonų litų, ši skola sudaro apie pusę visų Lietuvos savivaldybių skolos.

Todėl mokytojai, policininkai ar gaisrininkai turėtų susirūpinti, nes atlyginimų valstybė jiems kelti neturės iš ko – reiks dengti Vilniaus skolas.

Neįtikėtini socialdemokratų reveransai

Vilniaus mero A. Zuoko pareiškimas praėjusią savaitė pribloškė – „Vilnius negali daugiau taupyti, nes nėra tam jokio pagrindo“. Reikia pastebėti, jog šis pareiškimas nuskambėjo po to, kai miestas pradelsė ir spalio 1 dieną negrąžino finansų ministerijai 12 milijonų litų dydžio paskolos.

Socialdemokratas finansų ministras Rimantas Šadžius spalio 2 dieną, jau žinodamas, kad Vilnius negrąžino jo vadovaujamai ministerijai paskolos, pareiškė, kad sostinei skirti asignavimai didinami 6 procentais. 

Tačiau net ir visiškam finansiniam beraščiui yra aišku, kad didinant pajamas, pagal įstatymą Vilniui didėja ir skolinimosi limitas, tai reiškia, kad p. Zuokas prieš naujus savivaldos galės dar gerokai daugiau praskolinti miestą.

Miesto biudžetas turi būti didinamas, nes dabar gaunami vos 42 proc. yra neteisingi vilniečių atžvilgiu. Miesto mokyklos, gatvės ir kita infrastruktūra dažnai atrodo blogiau, nei rajono centro, o mokesčių vilniečiai sumoka kur kas daugiau. Tačiau kodėl Vyriausybė neriboja galimybių toliau sostinei klimpti į skolas ir kurti naujus abejotinus projektus? Gal šis reveransas yra susijęs su Agnės Zuokienės „atsivėrimu“ socialdemokratinėms vertybėms?

Purvini šiukšlių karai arba kodėl negali pigti šiluma

Valstybės politikams ir žiniasklaidai visą dėmesį sutelkus į „pieno karus“ su Rusija, susiklostė palankios aplinkybės vykdyti kitokiems, tačiau ne mažiau aktualiems, Vilniaus savivaldybės „karams“.

Vos spėjo pasibaigti skandalais apaugęs atliekų rūšiavimo gamyklos konkursas, kai lyg perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo žinia, kad Vilniaus koalicija pašalino paskutines kliūtis atliekų deginimo gamyklos statybai Gariūnuose. Tai visgi atliekos bus rūšiuojamos ar deginamos?

Pašaliniams stebėtojams turėjo atrodyti keistai. Prieš kelias savaites savivaldybė nusprendė, kad atliekas reikia rūšiuoti. Buvo paskelbtas konkursas, išrinktas nugalėtojas, su nugalėtoju pasirašyta sutartis, o paskui, staiga, patvirtinamos konkuruojančios deginimo technologijų iniciatyvos.

Gudručių verslininkų sąmokslas

Kova dėl atliekų prasidėjo dar gerokai prieš atliekų rūšiavimo gamyklos statybos konkursą. 2012 m. kovo mėnesį AB „Fortum Heat Lietuva“ ir AB „Lietuvos energija“ pasirašė ketinimų protokolą dėl kogeneracinės elektrinės Vilniuje statybos. Paprasčiau tariant, privatininkui nepavyko įsisprausti į Vilniaus miesto šilumos rinką savarankiškai, todėl teko pasitelkti galingą valstybės įmonę. „Lietuvos energijai“ taip pat savarankiškai neišėjo veikti, nes neturi patirties biokuro elektrinių statyboje ir eksploatavime. Be to, ši elektrinė darniai įsipiešė į Vilniaus ir Lietuvos energetines sistemas, nes galėjo deginti po rūšiavimo likusias degias atliekas ir teikti šiluma ir elektrą.

2012 m. rudenį netikėtai su „Icor“ siejama „Vilniaus energija“ ir Vilniaus šilumos tinklai uždarame išvažiuojamajame Vilniaus miesto tarybos posėdyje pristatė naujus Vilniaus šilumos strategijos metmenis, kuriuose numatyta, kad Gariūnuose esanti Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 3 tampa nebereikalinga Vilniui (na, tiksliau „Icor“)! Šilumos ūkio specialistų teigimu tai visiškas nesusipratimas nes, tiek Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2, tiek Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 3 yra tarsi Vilniaus šilumos ūkio stuburas. Vienos iš jų uždarymas išbalansuotų ir sugriautu visą sistemą.

Taigi ponas meras Artūras Zuokas pradeda elektrinės Nr. 3 „gelbėjimo“ operaciją ir po Seimo rinkimų, naujos Vyriausybės pagalba, randa gelbėtoją - AB „Lietuvos energiją“. Taigi tą pačią, kuri pasirašė ketinimų protokolą su AB „Fortum Heat Lietuva“, potencialiu „Icor“ konkurentu.

Rudens pradžioje Vilniaus miesto taryba pritarė, kad Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 3 būtų perduota naujai steigiamai Vilniaus šilumos tinklų ir AB „Lietuvos energija“ įmonei, kuri butų pertvarkyta į biokuro elektrinę. Kaip nebūtų keista, tačiau tiek „Icor“, tiek „Vilniaus energija“ tyli. Tačiau kiek netikėtai prasidėjo Vilniaus miesto valdančiosios koalicijos partnerių: mero ir vicemero J. Pinskaus surėmimai dėl atliekų rūšiavimo gamyklos statybos konkurso. Žiniasklaida greitai išsiaiškino, kad nepasitenkinimo, peraugusio į atvirą konfrontaciją, priežastis yra su „Icor“ siejamos UAB „Prime Capital“ pašalinimas iš konkurso. Vėliau ši kova vis aštrėjo ir persikėlė į Aplinkos ministerijos bei Viešųjų pirkimų tarnybos koridorius ir čia netikėtai pasibaigė, paskelbus, kad iš konkurso įmonės pašalintos teisėtai. Meras patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Negana to, Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras, be savivaldybės žinios, su konkurso laimėtoju UAB „Energesman“ pasirašė sutartį ir tuo iš esmės užbaigė visas procedūras.

Atliekų išvežimo kainos didės

Sutinku su dalies valdančiųjų argumentais, kad dėl tokios sutarties už vieną toną atliekų mokestis išaugs vos ne dvigubai, t.y., nuo 69,60 Lt iki 139 Lt ir visa ši našta guls ant miestiečių piniginių. Nors pagal parengtą studiją buvo numatyta, kad kaina vilniečiams už atliekų toną neturėtų viršyti 109 Lt, tačiau ši nuostata iš konkurso sąlygų kažkaip paslaptingai dingo. Dabartiniai bandymai po konkurso kažkaip susiderėti tą mažesnę ir labiau pagrįstą kainą, sukelia tik šypseną. Nenustebsiu, jei po kiek laiko paaiškės, kad kažkokia Lietuvos institucija nedavė leidimo pasirašyti sutarties su ta mažesne kaina, nes tai prieštarauja įstatymui.

Visą paaiškino vienas faktas. Nepaisant daugybės mitingų ir protestų, bei daugiau nei 14 tūkstančių parašų, įteiktų ir Vilniaus merui A. Zuokui ir Lietuvos Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei, Vilniaus savivaldybė išdavė leidimą su „Icor“ siejamai "Reenergy" statyti šalia Vilniaus termofikacinės elektrinės Nr. 3 atliekomis ir biokuru kūrenamą kogeneracinę elektrinę.

                     

„Icor“ nenori prarasti įtakos

                      Visi šie „karai“ šilumos ir atliekų tvarkymo versle prasidėjo artėjant šilumos tinklų turto nuomos termino pabaigai ir „Icor“ gresiant iškristi iš šios monopolinės bei ypač pelningos rinkos.

Visų pirma, jiems sėkmingai pavyko užblokuoti konkurentų UAB „Fortum Heat Lietuva“ projektą, nes, Vilniaus savivaldybės sprendimas perduoti Vilniaus termofikacinę elektrinė Nr. 3 kartu su „Lietuvos energija“ kuriamai įmonei akivaizdžia konkuruoja su AB „Lietuvos energija“ ir UAB „Fortum Heat Lietuva“ ketinimu Vilniuje statyti kogeneracinę elektrinę.

Antra, bus galima efektyviai stabdyti Vilniaus termofikacinės elektrinės Nr. 3 pertvarkymą ar atliekų priėmimą, nes Vilniaus šilumos tinklai (savivaldybės kontroliuojama įmonė), kurie bus akcininkai šioje elektrinėje yra akcininkai ir UAB „Reenergy“ (kontrolinį paketą valdo su „Icor“ siejami asmenys), kuri irgi degins atliekas ir biokurą, t.y., konkuruos su Vilniaus termofikacine elektrine Nr. 3.

Visos grandinės užbaigimui trūko, tik atliekų rūšiavimo gamyklos po „Icor“ sparneliu ir čia visas kortas sumaišė vicemeras J. Pinskus, nes jo kuruojamas Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras po konkurso parinko kitą įmonę, kuri gali nelabai rodo norą bendradarbiauti su „Icor“ ir taip sugriauti visą kruopščiai sukurtą sistemą.

Todėl Lazdynų, Pilaitės ir Karoliniškių gyventojai kol kas gali būti ramūs. Kol šios įmonės nesusitars, tol atliekų deginimo monstras ant Gariūnų kalno neiškils.

Rugsėjį stovėsime spūstyse arba kur kyšo tramvajaus ūsai ?

Panašu, kad rugsėjį sostinėje laukia nemalonios staigmenos. Numatomos didelės spūstys. Kodėl šis rugsėjis bus kitoks? Šią vasarą meras bei jo komanda rimtai nesvarstę, nepasiruošę ir neskaičiavę, vykdė transporto eksperimentus, kurie nepavyko, tačiau tai puikus argumentas vėl kalbėti apie tramvajų.

Spūsčių priežastys

                      Šiemet mieste akivaizdžiai sumažėjo viešojo transporto: panaikinti mikroautobusai, dalis troleibusų ir keletas autobusų maršrutų. Remiantis popierinėmis studijomis buvo drastiškai panaikintas viešasis transportas ir monopolizuota rinka, nepasiūlant keleiviams geresnių alternatyvų. Taigi dalis žmonių rinksis važiavimą nuosavais automobiliais ir dar labiau apkraus miesto gatves.

                      Antroji priežastis, kodėl sulauksime spūsčių, yra perdalintos gatvės. Ne viena juosta svarbiausiose miesto gatvėse (Ukmergės, Kalvarijų, Ozo, Švitrigailos) atimta iš privataus ir komercinio transporto ir atiduota taksi bei autobusams. Tačiau transporto mokslo specialistai perspėjo Vilniaus valdžią apie liūdnas tokių eksperimentų pasekmes. Viešojo transporto yra gerokai mažiau, todėl lengvieji automobiliai dar labiau grūsis likusioje gatvių dalyje.

Spūstims sumažėti neleis ir Savivaldybės nesugebėjimas suvaldyti mieste vykstančių gatvių tiesimo darbų. Akivaizdžiausias to pavyzdys - viadukas iš Geležinio Vilko g. į Goštauto gatvę. Geležinio vilko gatvės pralaidumas sumažėjo nuo 2 500 automobilių iki 500 automobilių per valandą. Darbai organizuoti taip, kad 16.45 visi darbininkai tvarkingai susipakavę daiktus jau traukia namo, o gatvė užtverta. Specialistai paskaičiavo, kad vien šis kamštis iš kiekvieno vairuotojo kišenės gali ištraukti iki 30 Lt už vieną važiavimą. Taigi visas projektas atnešė keliasdešimt milijonų litų nuostolių, neskaičiuojant sugaišto laiko ir sugadintų nervų ląstelių. Negi Savivaldybė negalėjo priversti darbų vykdytojų be svarbaus reikalo neužtverti gatvės?

                      Na bet svarbiausia spūsčių priežastis yra tai, kad nei meras, nei valdančioji dauguma visiškai neįsiklauso į gyventojų nuomonę ir visi sprendimai priimami „buldozeriniu“ principu. Įspūdis toks, kad šiemet iki rugsėjo mėnesio buvo nuosekliai ir tikslingai sunkinamas susisiekimas Vilniuje.

                      Kur kyšo tramvajaus ūsai

                      Laikais nuo laiko viešojoje erdvėje pasirodo straipsniai, komentarai ar žinutės apie tai, kaip Vilniuje reikia tramvajaus. Visikai nenustebsiu, jei rugsėjo mėnesį, neapsikentę spūsčių vilniečiai ir kai kurios „visuomeninės organizacijos“ ims reikalauti keisti susisiekimo tinklą mieste ir į dienos šviesą vėl bus velkamas tramvajaus projektas. Tramvajus bus pristatomas, kaip panacėja nuo visų susisiekimo problemų. Ir nepaisant to, kad praskolintas miesto biudžetas neleidžia net svajoti apie tokio projekto įgyvendinimą, tačiau keletą ar keliolika milijonų projektavimui ši miesto valdžia skirti dar spėtų. Taigi ar tramvajaus projektas nėra priežastis sukurti dirbtinę spūsčių problemą?

                      Meras negirdi alternatyvų

Ne kartą teikiau merui ir valdantiesiems siūlymus, kaip išvengti spūsčių, tačiau autoritariniai vadovai linkę klausytis tik patys savęs. Siūliau Vilniuje kurti konkurencinę aplinką viešėjame transporte, nes tik konkurencija leis vilniečiams ir miesto svečiams patogiau keliauti mieste, o biudžetui sutaupyti lėšų.

Buvo atkreiptas dėmesys į gatvių tiesimo problemas. Galima suderėti su statybos įmonėmis, kad darbai vyktu bent jau dviem, o gal trimis pamainomis, taip sumažinant vilniečių ir svečių patiriamus tiesioginiu nuostolius. O jei sutarties sąlygų nesilaikoma, nuostolius perkelti statytojams.

Na, o galiausiai atsisakyti neįgyvendinamų projektų ir esamas lėšas nukreipti ten kur jos reikalingos, stambiems susisiekimo projektams ieškant ES ir privačių investuotojų pinigų. Bet, matyt, valdžiai svarbu ne problemų sprendimas, bet grandioziniai Vasiukų projektai.

                     

Purvini šiukšlių karai

Atrodo, ne veltui sklando legenda, kad šiukšlių verslas visuomet yra susijęs su mafija. Taip manyti verčia aistros, kylančios dėl paskelbto Vilniaus atliekų rūšiavimo gamyklos statybos ir eksploatavimo konkurso.

Šiukšlių detektyvas

Praėjusios savaitės pabaigoje pradėjo bręsti didžiulis skandalas. Dėl šimtų milijonų litų, skirtų įdiegti Vilniaus apskrities atliekų rūšiavimo gamyklai, kilo tikras rašytojo plunksnos vertas detektyvas. Paaiškėjo, kad už tuos šimtus milijonus litų atliekų rūšiavimo gamyklą pastatyti ketino net septynios įmonės ar jų grupės.

Jau anksčiau buvo paskelbta, kad trys iš jų neatitinka aukštų kvalifikacinių reikalavimų... na taip kartais atsitinka. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad dar trys įmonės neatitinka kvalifikacinių konkurso reikalavimų, todėl finišo tiesiojoje liko tik viena. O vakar paaiškėjo, kad ji ir paskelbta nugalėtoja. Man kilo natūralus klausimas, kodėl kitos trys įmonės pradėjo neatitikti kvalifikacinių reikalavimų vėliau?

Pradėjus gilintis į tai, kas gi vis dėl to vyksta konkurso metu, paaiškėjo, kad viešųjų pirkimų komisija konkurso pabaigoje „pakoregavo“ konkurso sąlygas, pakeisdama savo pačios oficialų sąlygų aiškinimą taip, kad tik vienas dalyvis jas atitiko. Turbūt tai atsitiktinumas? Sąlygų pakeitimas buvo padarytas tuomet, kai Viešųjų pirkimų tarnyba jau buvo baigusi patikrinimą dėl didelės korupcijos pasireiškimo rizikos šiame pirkime ir pareiškusi, kad viskas atitinka įstatymo raidę. Tai irgi atsitiktinumas... turbūt.

Du titanai

Už visos šitos istorijos slepiasi dviejų Vilniaus miesto politikos titanų A. Zuoko ir J. Pinskaus figūros. Visai netikėtai savaitės pradžioje žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad laimėtojas sietinas su J. Pinskaus figūra. Ponas vicemeras atkakliai atrėminėja visus kaltinimus ir nukreipinėja ugnį į merą. Man tiesiai šviesiai paklausus, ar jei su "Icor" koncernu siejama įmonė būtų laimėjusi šį konkursą, būtų kilęs šis skandalas, tiek meras tiek vicemeras išsisuko nuo tiesaus atsakymo. Posėdį stebėjo ir „ICOR“ įmonėms atstovaujantis advokatas...

Dar keisčiau atrodė mero A. Zuoko demonstratyvūs kaltinimai, kad VAATC direktorius ir komisijos pirmininkas atsisako pateikti paaiškinimus tarybai apie konkursą ir tą turės padaryti vicemeras J. Pinskus. VAATC direktoriaus pasirodymas tarybos posėdyje ir pranešimas, kad jis tik iš žiniasklaidos sužinojo, jog yra kviečiamas į miesto tarybą pasiaiškinti, demonstruoja didžiulę įtampą tarp šių politikų. 

Nepavykus atšaukti jau priimto sprendimo dėl kitų dalyvių pašalinimo iš konkurso, jau tą pačią dieną Vilniaus savivaldybė, kaip ir dar septynios savivaldybės, Generalinė prokuratūra ir net Europos kovos su sukčiavimu agentūra OLAF gavo žiniasklaidos su „ICOR“ siejamos UAB „Prime capital“ skundą.

Vyriausybės reakcija

Vyriausybė, paprastai susilaikydavusi nuo Vilniaus savivaldybės ir A. Zuoko veiksmų komentarų, šią savaitę kardinaliai pakeitė savo poziciją ir aktyviai pradėjo reikšti nuomonę. Suprantamas premjero susirūpinimas, kad didžiausios Lietuvos atliekų rūšiavimo gamyklos statyba apaugo tokiais skandalais. Tačiau kelią nerimą, kad tas faktas, kad premjeras susirūpinimą išreiškia ir kreipiasi į Viešųjų pirkimų tarnybą tik po susitikimo su meru A. Zuoku. Negi iki tol jam susirūpinimas nekilo ar premjero n

uomonę apie Vilniuje vykstančius procesus formuoja A. Zuokas?

Skandalui toliau pučiantis, ir aplinkos ministras V. Mazuronis kreipėsi į visas įmanomas institucijas (net ir neturinčias įgaliojimų šioje srityje) ir pradėjo jį komentuoti. Ar ne todėl kad su galimais konkurso laimėtojais siejamas jo partijos pirmininko R. Pakso vardas? 

Skandalo priežastys

Narpliojant šį atliekų skandalą kyla nuojauta, kad Lietuvoje, jos sostinėje Vilniuje atliekų verslas yra įtakingų verslo grupių rankose, ir miesto gyventojai, ir dalis Vilniaus miesto tarybos narių nelabai įsivaizduoja, kas ten iš tiesų vyksta ir kokie pinigai yra šiame versle. Konkurso suma yra apie 120 milijonų litų, tačiau dar didesnė suma susidaro iš šio įrenginio eksploatavimo. Juk vien tik per 20 metų, kol įrenginį valdys pastačiusi bendrovė, iš išrūšiuotų atliekų bus gauta daugiau kaip 500 milijonų litų, o jei įskaičiuoti ir galimą išrūšiuotų atliekų kaip kuro pardavimą šiluminėms katilinėms, tai suma gali siekti ir 700 milijonų. Ar dėl tokių pinigų verslo grupuotėmis neverta suremti iečių? Ar tikrai kai kurie Vilniaus miesto politikai nėra susitepę korupciniais ryšiais? 

Todėl nenuostabu, kad verslo grupuotėms ar šešėliniam verslui kovojant dėl tokių pinigų žyra žiežirbos ir kyla įtampos tarp Vilniaus valdančiosios koalicijos narių... o gal net ir koalicija pradeda byrėti? 

Tik reikėtų neužmiršti, kad visi šie pinigai bus surinkti iš mūsų visų – gyventojų. Tai reiškia, kad už šiuos purvinus karus mokėsime irgi mes – gyventojai.

Kam skamba kankliai?

Pasibaigęs folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ paliko puikų įspūdį. Smagu, kad festivalyje dalyvavo ir gausus būrys atlikėjų iš užsienio. Taip garsinamas Vilniaus kaip daugiakultūrinės Europos sostinės vardas.

Tačiau festivalis galėjo ir neįvykti. Išvakarėse lyg perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo dvi žinios, kad prasiskolinusi Vilniaus miesto savivaldybė greičiausiai neras pinigų etnokultūrai, o lėšos bus skirtos Žaliojo tilto skulptūroms restauruoti.

Sutikime, jog Vilniuje kultūros reikaluose yra daug svarbesnių dalykų nei Žaliojo tilto skulptūrų, vaizduojančių stalininės epochos realizmą, restauravimas.

Tik festivalio organizatorių, etnografinei kultūrai prijaučiančių entuziazmo ir viešumo dėka šiaip taip pavyko rasti 20 tūkstančių litų finansavimą, o skulptūrų restauravimui 250 tūkstančių buvo skirti be ypatingų pastangų. Šokiruojantys prioritetai.

Ar dabar tikrai tas laikas, kai būtinai reikia restauruoti šias skulptūras? Ar tikrai miesto kultūrinis pasaulis neturi didesnių problemų?

Vadinamieji „kultūros paveldo“ objektai yra nepritaikyti esamam Žaliajam tiltui. Per pastaruosius 61 metus tiltu važiuojančio transporto srautai išaugo šimtus kartų, kartu ir vibracijos bei išmetamų teršalų koncentracija, kurios ir suardo skulptūras. Būtų logiška, jei iš tikrųjų siekiama išsaugoti skulptūras, jas restauracijai, o ir eksponavimui perkelti į kitą, priimtinesnę vietą, pavyzdžiui, Grūto parką, kur nebus nei taršos nei vibracijos.

Tačiau akivaizdu, kad restauravimo akcijos sumanytojai siekia visiškai kito tikslo – visuomenės supriešinimo. Kodėl šis klausimas iškeltas būtent folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ išvakarėse? Šioje istorijoje trūksta tik paskutinio akcento, kad sumanytojai pasiūlytų Žaliajam tiltui grąžinti „istorinį“ Ivano Černiachovskio vardą.

Matyt, teisūs yra protestuotojai, lydėję „Skamba skamba kankliai“ dalyvius Gedimino prospektu, ir retoriškai klausę, kodėl Vilniaus miesto savivaldybė 12.5 karto mažesne suma remia Vilnių garsinantį festivalį, nei stalininio realizmo stabus. Turbūt daug erdvės pasireikšti Artūro Zuoko politinei demagogijai.

Tikėkimės, kad šiemet A. Zuokui, kaip merui, kanklės skambėjo paskutinį kart, o kitąmet jos skambės tik kaip paprastam miestiečiui.

Po poros metų – Vilnius rieda, Vilnius veža, Vilnius skrenda

Vilniaus miesto savivaldybės taryba įpusėjo kadenciją, nes lygiai prieš dvejus metus pradėjo dirbti meras ir jo suburta valdančioji koalicija.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba įpusėjo kadenciją, nes lygiai prieš dvejus metus pradėjo dirbti meras ir jo suburta valdančioji koalicija. Įpusėjus darbus yra gera proga apsvarstyti ar teisinga pasirinkta kryptis, juk užsibrėžtam tikslui pasiekti yra ne vienas būdas. Šia proga apžvelkim pasiekimus per praėjusius du metus.
Miestas klimpsta į skolas
Vilnius, kaip šalies sostinė, turi ne tik didžiausią miesto biudžetą su ES parama, siekiantį beveik 1,4 milijardo litų, bet ir didžiausią skolą - 970 milijonų litų. Per du šios kadencijos metus miesto skola išaugo nuo 760 iki 970 milijonų litų, t.y., 210 milijonų litų. Miesto mero kalbos, kad dėl Vilniaus skolų yra kalta Vyriausybė, o ne prastai besitvarkanti savivaldybė, sukelia abejonių.
Reikėtų priminti, kad Vilniaus miesto biudžeto formavimo principai nesikeičia jau beveik dvidešimt metų. Savivaldybės biudžetui atitenka 40 procentų Vilniaus mieste surenkamo gyventojų pajamų mokesčio, o kita dalis tenka valstybės iždui. Artūrui Zuokui pirmą kartą 2000 m. ir antrą kartą 2003 m. būnant meru šis biudžeto formavimo principas nekliudė subalansuoti biudžeto, tačiau 2011 m. pradėta ieškoti kaltųjų. Keistokai atrodo, jog A. Zuoko mintis apie Vilniaus skolas tartum aidas atkartoja premjeras.

Svajonės: Vilnius rieda, Vilnius veža, Vilnius skrenda
Nuo pat pirmų mero darbo valandų girdime apie nerealius projektus, kurių miestiečiams visai nereikia. Sena mero svajonė, kad Vilniuje važinėtų tramvajai, 2007 m. Europos aikštėje net buvo eksponuojamas vienas vagonas. Jau turbūt būtų sunku ir suskaičiuoti, kiek milijonų Vilniaus miesto biudžetui kainavo įvairios studijos, koncepcijos ir specialieji planai dėl tramvajaus įdiegimo.
Paskutinioji koncepcija, nupirkta už beveik 800 tūkstančių litų, siūlo diegti tramvajaus liniją, kainuosiančią apie 300 mln. litų. Nors niekas neklausė miestiečių ar jie nori to tramvajaus. Ir pagrindinis klausimas iš kur tiek pinigų ims prasiskolinusi savivaldybė.
Kita svajonė - „Vilnius veža“ įsteigimas. Grubus savivaldybės kišimasis į taksi paslaugų rinką sumaišė konkurencinę aplinką, pabrangino paslaugas, nors pati savivaldybės įmonė dirba nuostolingai. Tačiau tuo istorija nesibaigė. „Vilnius veža“ įsipainiojo į automobilių pirkimo skandalą, dėl ko konkursas ne kartą buvo atidėtas, keistos jo sąlygos, o ir išnuomojus automobilius, paaiškėjo, kad tai padaryta pažeidžiant įstatymus ir neteisėtos sutartys buvo nutrauktos, o automobiliai grąžinti. Kiek miesto biudžeto lėšų tai kainavo?
2011 m. sparnuotoms svajonėms įgyvendinti buvo įkurta UAB „Air Lituanica Club“, o 2012 m. UAB „Air Lituanica“, kurių akcinis kapitalas, kaip skelbė Vilniaus meras, turėjo susidaryti iš 49 procentų strateginio investuotojo dalies, 34 proc. Lietuvos savivaldybių dalies ir 17 proc. Lietuvos investuotojų dalies. Tačiau atsitiko kaip visada ir dabar 100 proc. akcijų valdo Vilniaus miesto savivaldybės valdoma „Start Vilnius“. 17 proc. akcijų žada įsigyti Lietuvos investuotojai, tačiau akivaizdu, jog didelę dalį mero svajonės finansinės naštos teks pakelti miesto biudžetui, t.y., vilniečiams. Šiuo metu savivaldybė iš praskolinti biudžeto yra skyrusi ir dar planuoja skirti apie 18 mln. litų. Tiesa, merą kadencijos pusiaukelė pasitiko Pietų Afrikos respublikoje – ieško investuotojo į svajonę.
Chaosas viešojo transporto sistemoje
2012 m. prisiminta, jog meras yra modernizmo šalininkas ir strimgalviais pulta įvedinėti privalomąją „vilniečio kortelę“ bei atsisakyti popierinių bilietų. Tačiau pirmomis valandomis paleidus šią 13 mln. litų kainavusią sistemą, ji nesugebėjo susitvarkyti su keleivių srautu ir tiesiog nustojo veikti. Turbūt nereikia priminti, kiek nervų, laiko ir pinigų kainavo šis eksperimentas. Ne kartą buvo keičiama data nuo kada vis dėl to sistema pradės tinkamai veikti ir taip prabėgo beveik metai. Kai tai įvyko, de facto buvo pakelta važiavimo kaina.
Viešojo transporto strategijoje numatyta, kad vietoj 230 privačių vežėjų transporto priemonių liks važinėti tik 30, o vietoje 530 viešųjų autobusų bei troleibusų tik 487. Taip pat išnykst 10 autobusų bei 8 troleibusų maršrutai, tačiau tai miesto merui netrukdo aiškinti, kad vilniečiai bei miesto svečiai galės patogiau, o svarbiausia greičiau susisiekti.
Panašūs argumentai, kad vilniečiai po šios reformos persės į viešąjį transportą neatitinka realybės. Kaip parodė jau įvykdytas eksperimentas Tarandės, Perkūnkiemio ir Fabijoniškių mikrorajonuose, pašalinant privačius vežėjus ir paliekant tik viešąjį transportą, net 50 procentų gyventojų persėdo į nuosavus automobilius ir padidino spūstis Vilniuje. Miestas už kiekvieną „Vilniaus viešojo transporto“ įmonės nuvažiuotą kilometrą turi sumokėti 6.70 Lt., o už privataus vežėjo nuvažiuotą kilometrą savivaldybė moka 0 Lt. Iškalbinga matematika.
Rinkimų pažadai neįgyvendinami ir apie tai net negalvojama
Iš reklaminio lankstinuko, prieš du metus, žvelgė būsimo mero A. Zuoko veidas ir du teiginiai: mažinsime komunalinius mokesčius ir sumažinsime centralizuotai tiekiamos šilumos kainą iki 18 ct. už kwh. Žvilgtelkime į sąskaitas. Komunalinių mokesčių suma išaugusi, o šilumos kWh kaina beveik 29 ct., t.y., kaina padidėjo beveik 22 procentais. Ne veltui prie miesto savivaldybės įvyko ne vienas mitingas ir vilniečiai aiškiai pasakė ką galvoją apie tokias šildymo kainas.
Korupcijos kirminas
Kitas pažadas buvo kovoti su korupcija. Ilgai laukti nereikėjo. Teisės departamento direktoriaus, o vėliau ir vicemero socialdemokrato Romo Adomavičius sulaikymai dėl įtarimų korupcija aiškiai parodė, kokie „nauji“ darbo principai savivaldybėje. O kokia kitų koalicijos partnerių reakcija? Tyla. Ponas Adomavičius neatstatydintas ir iki šiol yra vicemeras. Tik teismas jam neleidžia lankytis savivaldybėje.
Epilogas
Taigi meras paskendęs fantazijose, kurių niekas nesupranta ir jų niekam nereikia. Tačiau jų įgyvendinimas kainuoja didelius pinigus, ir milijoninėse skolose yra ne A. Zuokas, o mes visi – vilniečiai. Koalicijos partneriai tyli ir rodos jų net nėra.
Savivaldybėje skaidrumo nedaug. Vicemeras intensyviai bendrauja su prokurorais ir tyrėjais. Kokie bus kiti du metai? Ar pagaliau pamatysime ilgai lauktus pasiekimus, ar dar daugiau skolų, dar daugiau suimtųjų ir dar daugiau fantastinių projektų?
Turiu sutikti su kolege R. Vanagaite, kad demokratijos Vilniaus savivaldybėje nėra. Gal laikas keistis ar bent merą keisti?

Viešasis transportas - Vilnius versus Talinas

Tramvajus Vilniuje prieš 1-ąjį pasaulinį karą

Turiu pripažinti, kad Talino miesto politikai iš esmės sprendžia viešojo transporto bėdas. Rūpinantis keleivių poreikiais, buvo priimtas originalus sprendimas. Miestiečiams leista važinėti viešuoju transportu nemokamai, padaugėjo keleivių, sumažėjo spūstys. O Vilniuje nieko originalaus. Daroma viskas, kad tik keleiviams būtų blogiau.

Vilniaus viešojo transporto įmonė (VVT) didžiulė, joje dirba keli tūkstančiai darbuotojų, paslaugomis naudojasi per 200 000 vilniečių ir miesto svečių. Iš finansinių ataskaitų galima daryti išvadą, kad įmonė yra beveik bankrutavusi, taigi tai didelė problema, kurią reikėtų kuo greičiau spręsti. Ką galime padaryti ir ką siūlo miesto valdžia?

Ką daryti su VVT?

Pirmoji išeitis – leisti įmonei bankrutuoti. Tai sukeltų chaosą Lietuvos sostinėje, kur kiekvieną dieną išrieda 510 autobusų ir troleibusų. Dabartinė miesto valdžia susilauktų didžiulės kritikos, pasipiktinusių darbuotojų, keleivių ir garantuoto pralaimėjimo rinkimuose. Todėl ši išeitis mažai tikėtina.

Antra galimybė – iš kiauro Vilniaus miesto biudžeto kasmet skirti dar milijoną, antrą, o gal dešimt?! Daugelį metų taip ir buvo daroma, vis tikint, kad Vilniaus viešasis transportas atsistos ant kojų, t.y., išlaidos susilygins su pajamomis. Deja, reikalai ėjo tik prastyn. Kiekvieną kartą Vilniaus savivaldybė lieka skolinga vis daugiau ir daugiau, o išlaidos viešajam transportui kasmet vis auga. Ši išeitis labai patraukli, nes iš miesto vadovų nereikalauja jokių gebėjimų. Tačiau bėda yra Vilniaus miesto biudžetas ir jo skola, artėjanti prie milijardo litų žymos ir nebeleidžianti daugiau išlaidauti.

Trečioji išeitis – planuoti sistemą su maršrutų paketais ir paskelbti atvirus konkursus kiekvienam atskirai. Konkursus laimėjusios įmonės už mažiausią pasiūlytą kainą vežtų keleivius, o savivaldybei tektų tik vežėjų kontrolė. Tačiau čia VVT tektų persitvarkyti ir pradėti dalyvauti konkursuose rinkos sąlygomis bei kainomis. Ieškant galimybių keleivius vežti nemokamai. Ši išeitis yra viena racionaliausių, bet žinant didžiulį kai kurių Vilniaus miesto politikų norą valdyti įmonę bei visišką nekompetenciją ją valdant, toks sprendimas praktiškai neįmanomas.

Ką siūlo valdantieji?

Planas A. Už Europos Sąjungos ir Vilniaus miesto lėšas nupirkti 18 prabangių šiuolaikinių autobusų, pavadinti juos greitaisiais bei tikėtis, kad problema išsispręs savaime. Greiti autobusai greit veža, tai jie visus keleivius greitai, patogiai išvežios ir neliks problemų. O keleiviai džiaugsis greičiu ir nepastebės, kad tų maršrutų vos keli.

Planas B. Panaikinti visus esamus privačių mikroautobusų maršrutus ir tikėtis, kad palikti be išeities vilniečiai persės į VVT, kurių skaičius irgi bus sumažintas taupumo sumetimais.

Valdantieji pasirinko iškart abu planus. Su dalimi vilniečių jau yra pradėtas eksperimentas, t.y., Perkūnkiemyje ir Tarandėje buvo panaikinti mikroautobusų maršrutai, o gyventojams pasiūlyta tik apgailėtina alternatyva važiuoti retai kursuojančiu VVT. „Eksperimentatoriai“ džiaugiasi, kad net 50 proc. keleivių persėdo į viešuosius autobusus.

O likę? Matyt, pasirinko automobilius ir padidino spūstis. Nuo liepos 1 d. A. Zuoko, darbiečių ir socdemų koalicija planuoja panaikinti visus likusius mikroautobusų maršrutus, o tai 220 mikroautobusų, ir bandyti priversti vilniečius persėsti į VVT, bei užkimšti miestą automobilių spūstimis.

Stebina liberalu besiskelbiančio mero noras veikti komunistiškai t.y. „susavivaldybinti“ kuo daugiau privataus verslo sričių (taksi, mikroautobusai ir net oro vežėjas) ir visaip pašalinti privatų verslą iš miesto viešojo gyvenimo. Kyla klausimas, kodėl meras yra nusitaikęs sunaikinti tik kai kurias privačias iniciatyvas? Ar tai ir nebus korupcinė dedamoji?

Talino politikai stengiasi, kad kuo daugiau žmonių važiuotų viešuoju transportu, net rado galimybių leisti važinėti nemokamai, o Vilniaus valdantieji politikai daro viską, kad mūsų viešasis transportas būtų nepatrauklus, toliau klimptų į skolas, o miestiečiai vargtų spūstyse.

Vilnius jau nebeveža – Vilnius skrenda

Riedant Vilniaus gatvėmis ir eilinį kartą automobilio ratams trinktelint į gatvėje atsivėrusios duobės kraštą, nejučiomis susimąstai, kas tokio atsitiko Vilniuje per pastaruosius porą metų, kad gatvių danga smarkiai suprastėjo, - atsirado gilios provėžos ir duobės.

Miesto biudžetas mažėjo tik truputį, o ir Vilniaus miesto savivaldybė sparčiai skolinosi įvairiems poreikiams, taigi pinigų gatvių remontui lyg ir turėjo nemažėti... Ir staiga, lyg perkūnas iš giedro žiemos dangaus, žinia, jog Vilnius steigia oro bendrovę. Ir ne šiaip sau bet kokią, o net pretenduojančią į nacionalinio vežėjo statusą. Taigi jau aiškiau. Kam remontuoti gatves, jei galėsime skraidyti... tik per duobes dar reikia nusigauti iki oro uosto.
Kas steigs „Air Lituanica“?
„Air Lituanica“ akcinis kapitalas, kaip skelbė Vilniaus meras, turėjo susidaryti iš 49 procentų strateginio investuotojo dalies, 34 proc. Lietuvos savivaldybių dalies ir 17 proc. Lietuvos investuotojų dalies. Tačiau atsitiko kaip visada, utopinėmis mero A. Zuoko idėjomis nepatikėjo nei turtingi investuotojai nei kitos Lietuvos savivaldybės ir dabar jau numatoma, kad 83 proc. akcijų valdys Vilniaus miesto savivaldybė, o 17 proc. Lietuvos investuotojai. A. Zuoko įtaigos galia yra nykstamai maža už Vilniaus miesto savivaldybės sienų.

Kokia kaina?
Toliau apie pinigus. 2012 m. dar neįkurta bendrovė sunaudojo 500 tūkst. litų iš Vilniaus miesto biudžeto. 2013 metai nežada nieko gero, nes de facto buvo paskirta dar 2,75 mln. litų šiai bendrovei. O vakar pribloškė žinia, kad iki 2015 m. reikia skirti dar 15 mln. litų iš miesto biudžeto. Taigi šis A. Zuoko paskraidymas visiems Vilniaus gyventojams kainuos daugiau nei 18 milijonų litų. Išvada, trūks pinigų gatvėms remontuoti.
Kokios perspektyvos?
Plačiai buvo skelbiama, kad oro bendrovė bus pelninga. Dabar net optimistiškai nusiteikę mero komandos nariai jau teigia, kad bendrovė pelninga gali tapti tik 2015 m. pabaigoje. O galėtų toliau tęsti veiklą. Pesimistiški vilniečiai pastebi, kad Lietuvoje visai neseniai žlugo dvi oro vežėjų bendrovės nusinešdamos nemažai keleivių pinigų, o visai šviežia naujiena – didelės ukrainiečių iki tol ji sukaups beveik 18 milijonų litų nuostolį. Šiek tiek racionaliau nusiteikę Vilniaus miesto tarybos nariai sako, kad net tokios didelės ir garsų prekės ženklą turinčios aviakompanijos kaip SAS ar Lufthansa turėjo finansinių problemų bei gavo savo šalių vyriausybių finansinę paramą, kad oro bendrovės žlugimas, tikrai neįkvepia optimizmo. Keistai atrodo, kad „Air Lituanica“ vadovu paskirtas Erikas Zubrus pagrindinis, skandalingai žlugusios „Star1 Airlines“, akcininkas. Abejoju ar tai įkvėps nuo „Star1 Airlines“ žlugimo nukentėjusius keleivius keliauti „Air Lituanica“.
Vyriausybės pesimizmas
Dar prieš keletą metų Vyriausybė plačiai svarstė bazinio oro vežėjo steigimo klausimą. Buvo atliktos net dvi studijos, kurios parodė, kad oro bendrovės steigimas valstybės biudžetui, nekalbant apie miesto biudžetą, yra per didelė prabanga ir per daug rizikingas žingsnis. Todėl nei senoji, nei naujoji vyriausybės nesiryžo daryti tokio žingsnio. Todėl atrodo labai logiška, kad Vyriausybė tokio Vilniaus miesto valdžios žingsnio nepalaiko ir finansiškai neremia.
Puota maro metu
Vilniaus miesto skola artėja prie fantastinio skaičiaus – vieno milijardo, trūksta lėšų vaikų darželiams, mokykloms ir gatvėms lopyti, o A. Zuokas ir jo vadovaujama koalicija lengva ranka šį penktadienį išmes keliasdešimt milijonų „sparnams“ pirkti. Matyt, politinės valdžios narkotikas taip smarkiai svaigina, kad senasis lozungas „Vilnius veža“ nebetinka, reikia naujo - „Vilnius skrenda“.

Kiek milijonų pelno „Vilniaus energija“ uždirbs šiemet?

Premjeras Algirdas Butkevičius nustebo, kai naujame ir energetiškai efektyviame name gavo didžiulę sąskaitą. Gal šilumininkai nepastebėjo, kad premjeras pakeitė gyvenamąją vietą ir nespėjo įvykdyti šilumos kiekių bei kainų korekcijos?

O naujasis ministras pirmininkas susidūrė su tūkstančių vilniečių kasdienybe. Kodėl taip manau? Iki tol Seimo narys ir socialdemokratų pirmininkas A. Butkevičius šilumos kainomis nesistebėjo ir savo partijos kolegų Vilniaus savivaldybėje nebarė, neskatino inicijuoti pokyčių.
„Vilniaus energija“- labai pelninga įmonė
„Vilniaus energijos“ veiklos ataskaita skelbia, kad „Vilniaus energija“ 2011 metais uždirbo 99,411 mln. litų pelno, arba 23,8 proc. daugiau nei 2010 metais. Kiek „Vilniaus energija“ uždirbo pelno 2012 m. dar teks palūkėti, bet skaičiai matyt bus įspūdingi. Kyla klausimų ar gali įmonė, kuri kontroliuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK), uždirbti tokį pelną? Ar tikrai VKEKK nariai atlieką tą funkciją, kuriai jie buvo paskirti, t.y., atstovauti valstybės ir vartotojų interesus bei nustatyti teisingas šilumos kainas?

Tačiau pranešimai apie įspūdingą pelną pasirodo šalia informacijos apie rekordines sąskaitas už šildymą.
Dar įdomiau išeina kai žinai, jog „Vilniaus energijos“ šildomi yra apie 5500 daugiabučių, t.y. kiekvienas daugiabutis turėjo sumokėti Rubikoniniams berniukams apie 18 tūkstančių pelnui gauti arba kitaip tariant įteikti gražią dovaną.
Oficiali VKEKK statistika rodo, jog Vilnius yra 17 iš 42 Lietuvos miestų pagal šilumos brangumą. Tačiau kainos, mokamos už vieno kvadratinio metro šildymą, rekordas pasiektas būtent sostinėje. Pasiteisinimas, kad namas yra energetiškai neefektyvus neatrodo įtikinamai, kodėl tas pats namas pernai nepasiekė tokio paties šilumos kainos rekordo.
Vienas pilietiškas vilnietis savo lėšomis įsirengė šilumos skaitiklį ir pamatavo suvartotą šilumos kiekį. Paaiškėjo, kad „Vilniaus energija“ nuo 4 iki 10 kartų padidino sąskaitas. Turbūt tai paskatins ir daugiau vilniečių, turinčių šilumos skaitiklius, pradėti tikrinti ar sutampa skaičiai skaitikliuose ir sąskaitose.
Biokuro katilų daugiau, o jie šildo mažiau
„Vilniaus energija“ didžiuliais plakatais visoje sostinėje skelbė: „šiluma atpigs, dujas pakeitus biokuru“. Prieš praėjusį šildymo sezoną pasistačiusi antrąjį biokuro katilą mieste, o prieš šį šildymo sezoną iš Vilniaus miestą valdančios Artūro Zuoko, socialdemokratų, darbiečių bei lenkų rinkimų akcijos koalicijos gavusi sutikimą trečio didžiulio biokuro katilo įrengimui, kažkodėl šį projektą sustabdė. Kyla klausimas kodėl? Juk kai buvo to prašoma buvo teigiama, kad naujasis katilas turėtų 2 centais atpiginti šilumą.
Premjero bičiulis, teismo nušalintas, sostinės vicemeras Romas Adomavičius, 2011-2012 m. šildymo sezono metu, pradėjus veikti antram biokuro katilui, skelbė, jog Vilnius naudoja 13 procentų biokuro, o 2012-2013 m. šildymo sezono metu biokuro naudojimas sumažėjo iki 11 procentų. Kyla klausimas kodėl 2 procentais sumažintas biokuro vartojimas, ar čia tik „spausdinimo“ klaida ar sąmoningai siekiama palaikyti kuo aukštesnes šildymo kainas?
Grįžtant prie premjero, ar jam nekyla klausimas, kodėl jo vadovaujamai socialdemokratų partijai esant valdančioje koalicijoje Vilniaus miesto taryboje, jau ne vieną kadenciją, jie nieko nepadarė, kad šilumos kainos taip drastiškai neplėštų miestiečių kišenės? Galima tik numanyti kiek šiemet įmonė uždirbs pelno.

Troleibusai netinka, o tramvajus už 300 mln. Lt tinka?

Perskaičius prof. Marijos Burinskienės straipsnį „Vilnius – ne muziejus, turintis išsaugoti troleibusus“  kyla abejonių, ar tai pačios mokslininkės žodžiai. Tai panašiau į žodžius asmenų grupės, kuri beveik už 800 tūkst. litų parengė naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste koncepciją ir siūlo diegti tramvajaus liniją už daug maž 300 mln. litų. 26 Vilniaus miesto tarybos nariai balsavo už pagal šią koncepciją parengtą specialųjį planą.

Kas kalba profesorės lūpomis?

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl atsirado straipsnis prof. Burinskienės pavarde? Keista, kad patyrusi mokslininkė, transporto ekspertė darytų elementarias klaidas. Gal jai kažkas „padėjo“ rašyti, siekdamas visiškai kitų tikslų?

Šį įtarimą stiprina tai, kad M. Burinskienės kolegos iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prieš pusantrų metų Šiauliuose pristatinėjo troleibusus, kaip pažangią transporto priemonę, ir siūlė ją diegti, o tuo metu Vilniuje tos pačios mokslo įstaigos atstovai jau siūlo troleibusus naikinti. Susidaro įspūdis, kad svarbiau yra gamintojų ir statytojų interesai, o ne mokslo pasiekimai. Be to, taip sutampa, kad Vilniaus miesto savivaldybė kryptingai siekia sudaryti palankią nuomonę apie tramvajų.

Prof. Burinskienė savo straipsnyje, matyt, neįsigilinusi, minėjo, kad troleibusai beveik išnykę, jų yra „vos keliuose ES miestuose“.

O internetas teigia priešingai, kad per 40 tūkst. troleibusų važinėja 45 šalyse, yra įrengta per 360 sistemų. O miestų pavyko suskaičiuoti gerokai per 300, tame tarpe Limožas ar Lionas Parancūzijoje, Gentas Belgijoje, Genuja Italijoje, Landskrona Švedijoje, Oslas Norvegijoje, Atėnai Graikijoje. Net Lietuvoje yra du miestai ekspluoatojantys troleibusus.

Siekiama „prakišti“ elektrinius autobusus ir tramvajų

M. Burinskienė skelbia, kad troleibusų jau niekas nebegamina, bet internetas teigia, kad 34 gamyklos toliau juos gamina ir čia neskaičiuojant Vilniaus viešojo transporto surenkamų „Amber“.

Kalbant apie troleibusų linijų kainas, kažkodėl tie patys VGTU mokslininkai prieš pusantrų metų pristatinėdami galimybių studiją įrengti troleibusų liniją Šiauliuose nurodė, jog 1 km. kaina 2,6 mln. litų., todėl M. Burinskienės nurodomi 40 mln. litų už 5,9 kelia abejonių. O atsižvelgiant į tai, kad daugelyje vietų ruošiantis linijos įrengimui jau pastatytos tam tinkamos atramos, tai ženkliai mažintų naujos linijos kainą.

Teiginiai, kad niekas negamina kontaktinio tinklo „laidų“ yra mažiausiai juokingi, nes vėlgi internetas nurodė per 50 gamintojų ir statytojų. Šioje vietoje norėtųsi prisiminti, kad prof. Burinskienė yra viena iš tramvajaus šalininkių, o ši priemonė irgi važinėja naudodamasi tuo pačiu elektros kontaktiniu tinklu ir kuriam pastatyti gamintojų ir statybininkų užtenka.

Apskritai šiame straipsnyje trūksta objektyvių skaičiavimų, o tokie niekuo nepagrįsti teiginiai kaip „ateityje tiek nekainuos net elektriniai autobusai“ privertė suabejoti autorių nuoširdumu.