Pasibaigęs
folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ paliko puikų
įspūdį. Smagu, kad festivalyje dalyvavo ir gausus būrys atlikėjų
iš užsienio. Taip garsinamas Vilniaus kaip daugiakultūrinės
Europos sostinės vardas.
Tačiau
festivalis galėjo ir neįvykti. Išvakarėse lyg perkūnas iš
giedro dangaus nuskambėjo dvi žinios, kad prasiskolinusi Vilniaus
miesto savivaldybė greičiausiai neras pinigų etnokultūrai, o
lėšos bus skirtos Žaliojo tilto skulptūroms restauruoti.
Sutikime,
jog Vilniuje kultūros reikaluose yra daug svarbesnių dalykų nei
Žaliojo tilto skulptūrų, vaizduojančių stalininės epochos
realizmą, restauravimas.
Tik
festivalio organizatorių, etnografinei kultūrai prijaučiančių
entuziazmo ir viešumo dėka šiaip taip pavyko rasti 20 tūkstančių
litų finansavimą, o skulptūrų restauravimui 250 tūkstančių
buvo skirti be ypatingų pastangų. Šokiruojantys prioritetai.
Ar dabar
tikrai tas laikas, kai būtinai reikia restauruoti šias skulptūras?
Ar tikrai miesto kultūrinis pasaulis neturi didesnių problemų?
Vadinamieji
„kultūros paveldo“ objektai yra nepritaikyti esamam Žaliajam
tiltui. Per pastaruosius 61 metus tiltu važiuojančio transporto
srautai išaugo šimtus kartų, kartu ir vibracijos bei išmetamų
teršalų koncentracija, kurios ir suardo skulptūras. Būtų
logiška, jei iš tikrųjų siekiama išsaugoti skulptūras, jas
restauracijai, o ir eksponavimui perkelti į kitą, priimtinesnę
vietą, pavyzdžiui, Grūto parką, kur nebus nei taršos nei
vibracijos.
Tačiau
akivaizdu, kad restauravimo akcijos sumanytojai siekia visiškai kito
tikslo – visuomenės supriešinimo. Kodėl šis klausimas iškeltas
būtent folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ išvakarėse?
Šioje istorijoje trūksta tik paskutinio akcento, kad sumanytojai
pasiūlytų Žaliajam tiltui grąžinti „istorinį“ Ivano
Černiachovskio vardą.
Matyt,
teisūs yra protestuotojai, lydėję „Skamba skamba kankliai“
dalyvius Gedimino prospektu, ir retoriškai klausę, kodėl Vilniaus
miesto savivaldybė 12.5 karto mažesne suma remia Vilnių garsinantį
festivalį, nei stalininio realizmo stabus. Turbūt daug erdvės
pasireikšti Artūro Zuoko politinei demagogijai.
Tikėkimės,
kad šiemet A. Zuokui, kaip merui, kanklės skambėjo paskutinį
kart, o kitąmet jos skambės tik kaip paprastam miestiečiui.
