Žiniasklaidoje pasirodo vis grėsmingesnių žinučių, kad Vilnius gali tapti nemokus ar net bankrutuoti.
Skola nuolat auga, neseniai buvo 800 mln., 1 mlrd., o dabar girdime jau 1,2 mlrd. litų. Jau nieko nenustebino Vilniaus savivaldybės
pastato įkeitimas, nors prieš kelis metus tai atrodė nepadoru. Ar
neteks įkeisti ir Gedimino pilies, nes Vyriausybė sostinei leido
skolintis dar daugiau, o dar neįkeisto turto savivaldybė jau nebeturi.
Skolos pradėjo augti prie Zuoko
Vilniaus miesto biudžeto liūto dalį sudaro iš gyventojų pajamų mokesčio surinktos lėšos. Nuo 1995 m. iki pat 2012 m. Vilniui atitekdavo 40 procentų nuo Vilniuje surinktos gyventojų pajamų mokesčio dalies. Kiti 60 procentų buvo paskirstomi kitų Lietuvos savivaldybių (išskyrus didžiųjų miestų) biudžetams suformuoti.
Ši tvarka visada tenkino dabartinį miesto merą Artūrą Zuoką - ir kai jis buvo meru pirmą kartą, ir kai buvo antrą kartą (gal apetitas buvo mažesnis), tačiau ėmė labai nepatikti meru trečiąjį kartą.
2000 m. merui A. Zuokui tapus meru Vilniaus miesto skola siekė 98 milijonus litų (miesto biudžetas buvo 420 milijonų litų), o 2007 m. pavasarį jau buvęs meras A. Zuokas paliko miestą su daugiau nei 350 milijonų siekiančia skola (miesto biudžetas buvo 884 milijonai litų). Apžvelgus pirmąsias dvi mero kadencijas, akis bado tai, kad skola išaugo 3,7 karto, o miesto biudžetas tik kiek daugiau nei 2 kartus. Jau tada, kai Lietuvos BVP per metus ūgtelėdavo po maždaug 7 procentus ir ekonomika klestėjo, mero užmojai nesutapo su Vilniaus miesto biudžeto galimybėmis, ir savivaldybė liko su skolos kupra.
2009 – 2011 metais Lietuvai išgyvenant
ekonominį nuosmukį Vilniaus biudžetas tai pajuto labai smarkiai ir 2011
m. pradžioje vienais skaičiavimais skola siekė 780 milijonų litų, o
kitais skaičiavimais net 819 milijonų litų.Skolos pradėjo augti prie Zuoko
Vilniaus miesto biudžeto liūto dalį sudaro iš gyventojų pajamų mokesčio surinktos lėšos. Nuo 1995 m. iki pat 2012 m. Vilniui atitekdavo 40 procentų nuo Vilniuje surinktos gyventojų pajamų mokesčio dalies. Kiti 60 procentų buvo paskirstomi kitų Lietuvos savivaldybių (išskyrus didžiųjų miestų) biudžetams suformuoti.
Ši tvarka visada tenkino dabartinį miesto merą Artūrą Zuoką - ir kai jis buvo meru pirmą kartą, ir kai buvo antrą kartą (gal apetitas buvo mažesnis), tačiau ėmė labai nepatikti meru trečiąjį kartą.
2000 m. merui A. Zuokui tapus meru Vilniaus miesto skola siekė 98 milijonus litų (miesto biudžetas buvo 420 milijonų litų), o 2007 m. pavasarį jau buvęs meras A. Zuokas paliko miestą su daugiau nei 350 milijonų siekiančia skola (miesto biudžetas buvo 884 milijonai litų). Apžvelgus pirmąsias dvi mero kadencijas, akis bado tai, kad skola išaugo 3,7 karto, o miesto biudžetas tik kiek daugiau nei 2 kartus. Jau tada, kai Lietuvos BVP per metus ūgtelėdavo po maždaug 7 procentus ir ekonomika klestėjo, mero užmojai nesutapo su Vilniaus miesto biudžeto galimybėmis, ir savivaldybė liko su skolos kupra.
Vilniaus skola - grėsmė visai valstybei
2011 m. skaičiuojant vis didesnius Vilniaus miesto skolos rekordus,
atrodė negalimas dalykas, kad jos peržengtų milijardo ribą. Ekonomistai,
teisininkai, auditoriai ir politikai rimtais veidas aiškino, kad
įstatymuose yra numatyta pakankamai saugiklių numatančių skolos augimo
ribas ir kad jų peržengti nepavyks. Tačiau 2013 m. pagal naujus
finansinės apskaitos reikalavimus pateikus konsoliduotą savivaldybės
finansinę ataskaitą, kurioje apskaitomos savivaldybės ir visų jos
įmonių, įstaigų ir organizacijų skolos, paaiškėjo ilgai slėpta tikroji
Vilniaus miesto skola. Paaiškėjo, jog įstatyme sudėti saugikliai
neveikia, nes Vilniaus miesto skola viršijo simbolinę vieno milijardo
litų ribą, o kartu buvo viršyta ir vieno metinio Vilniaus miesto
biudžeto riba.
Po ataskaitų auditavimo pasigirdo pirmieji pavojaus signalai: Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas jau birželio mėnesį perspėjo, kad „išradingi“ savivaldybių vadovai
apeina skolinimosi ribojimus, perkeldami skolas ant savivaldybių įmonių
pečių.
Lietuvos banko vadovas tada sakė: „jeigu sušlubuotų skolų
grąžinimas - sušlubuotų ir pasitikėjimas visu viešuoju sektoriumi. Tada
būtų sniego gniūžtės efektas“.
Metų pabaigai bendros konsoliduotos Vilniaus miesto skolos perkopė 1 milijardą 300 milijonų litų, ši skola sudaro apie pusę visų Lietuvos savivaldybių skolos.
Todėl mokytojai, policininkai ar gaisrininkai turėtų susirūpinti, nes
atlyginimų valstybė jiems kelti neturės iš ko – reiks dengti Vilniaus
skolas.
Neįtikėtini socialdemokratų reveransai
Vilniaus mero A. Zuoko pareiškimas praėjusią savaitė pribloškė –
„Vilnius negali daugiau taupyti, nes nėra tam jokio pagrindo“. Reikia
pastebėti, jog šis pareiškimas nuskambėjo po to, kai miestas pradelsė ir
spalio 1 dieną negrąžino finansų ministerijai 12 milijonų litų dydžio
paskolos.
Socialdemokratas finansų ministras Rimantas Šadžius spalio 2 dieną, jau žinodamas, kad Vilnius negrąžino jo vadovaujamai
ministerijai paskolos, pareiškė, kad sostinei skirti asignavimai
didinami 6 procentais.
Tačiau net ir visiškam finansiniam
beraščiui yra aišku, kad didinant pajamas, pagal įstatymą Vilniui didėja
ir skolinimosi limitas, tai reiškia, kad p. Zuokas prieš naujus
savivaldos galės dar gerokai daugiau praskolinti miestą.
Miesto
biudžetas turi būti didinamas, nes dabar gaunami vos 42 proc. yra
neteisingi vilniečių atžvilgiu. Miesto mokyklos, gatvės ir kita
infrastruktūra dažnai atrodo blogiau, nei rajono centro, o mokesčių
vilniečiai sumoka kur kas daugiau. Tačiau kodėl Vyriausybė neriboja
galimybių toliau sostinei klimpti į skolas ir kurti naujus abejotinus
projektus? Gal šis reveransas yra susijęs su Agnės Zuokienės „atsivėrimu“ socialdemokratinėms vertybėms?