2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

V.Urbonavičius. Paradui vadovausiu aš!, arba Zuoko snoriada

Daugeliui girdėta žymioji Ostapo Benderio frazė: „Paradui vadovausiu aš!“.
Taip ir mūsų didysis kombinatorius, pamiršęs, kad ne jis vadovauja Lietuvos bankui ar Finansų ministerijai, manieringai permeta per petį savo languotą šalikėlį ir pareiškia – „nemokėsiu“. Gudria veido išraiška apsiginklavęs dėsto „neišmanėliams“ ekonomikos pagrindus, jog visi (visa Lietuva) privalo mokėti į Vilniaus (didžiojo kombinatoriaus miesto) biudžetą, nes jis visiškai nustekentas nedorėlių (atrodo, ir nebuvo dviejų mero Ostapo Benderio kadencijų, ir gigantiško pinigų užkasimo į žemę, granito trinkelių ir į „Draugystės“ sklypą). Mokėkite, o tada ir jis galbūt grąžins skolas. Visa tai vyksta ne kokioje nors „Ragų ir nagų“ kontoroje, o spindinčiame dangoraižyje, pavadinimu Vilniaus miesto savivaldybė.
Didysis kombinatorius, tegu ir pavėlavęs į nuvažiavusį traukinį, nosies nenuleidžia. Drąsiai žvelgia į šviesią Vasiukų (Vilniaus) ateitį ir nesiliauja garsiai svajoti. O svajose – ir sala kažkur Viduržemio jūros vidury, ir nuomotas tankas neįtikusiems traiškyti, ir Šnobelio premija. Mūsiškis herojus taip pat kaip ir Ostapas Benderis kenčia... Myli ir kenčia. Myli pinigus ir kenčia nuo jų trūkumo. Kaip žinome, audringai mero fantazijai pasireikšti trūksta finansinės erdvės. Juk iš skylių biudžete, nei milijardinio Giugenheimo ant Neries kranto nepatupdysi, nei nuosavos oro kompanijos neįsteigsi. Ir galiausiai net „Rubikonui“ padėti nebus iš ko. Todėl pamatęs, jog banko „Snoras“ indėlininkus ištiko nelaimė, jis nedvejodamas metasi į įvykių sūkurį sušukdamas – „nemokėsiu“!
Ką tik iškeptas naujos partijos vedlys dar vakar drąsiai deklaravo, kad remsis atsakingu liberalizmu ir krikščioniškomis vertybėmis. Kitą dieną, atsukdamas nugarą toms vertybėms, pareiškia, kad „Snoro“ indėlininkams, iš kurių ir buvo paskolinti tie 120-130 milijonų litų Vilniaus miesto savivaldybei, pinigų negrąžins. Taigi per nepilną savaitę antras smūgis žmonėms, kurie turėjo viltį, jog sunkiu prakaitu uždirbtus pinigus pavyks greitai atgauti. Taigi didysis kombinatorius už banko indėlininkų pinigus ryžtasi naujojo Vilniaus (Vasiukų) projektui, tik neaišku ar tai avialinijas steigs ar tai Giugenheimo muziejų statys.
Dažnas indėlininkas ar įmonė, kol kas negalintys atgauti pinigų iš parklupusio banko, galės ilgesingai žvelgti į dešinįjį Neries krantą, kur dangoraižyje didysis kombinatorius kurs naujus planus, kaip iš kieno nors atimti, o gal pasiskolinti ir neatiduoti.
Nenustebkime ant Vilniaus savivaldybės durų išvydę tokio ar panašaus turinio informacinį skelbimą - „Gerbiami banko „Snoras“ indėlininkai, kam jums pinigai, jei jūs neturite fantazijos? Meras Ostapas Benderis“.
O gal tokia „benderiška“ bravūra norima uždengti kitą bręstantį skandalą dėl „rubikoninio“ Vilniaus mokyklų ir darželių šildymo?

2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Teisingumas? Padėtis beviltiška!

Rugsėjo 22-ąją paskelbtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis papirkimo byloje šokiravo. Audrius Butkevičius buvo išteisintas, o Gintarui Kazakui liepta sumokėti menką baudą.
Ar toks Lietuvoje teisingumas?
Per trejus metus, kol buvo nagrinėjama ši byla, daug išgyvenau kovodamas už teisybę. Teko žeminti savo orumą, o vėliau minti teismų duris, duoti parodymus, dalyvauti apklausose, patirti advokatų, priešininkų spaudimą. Ir kodėl? Dėl to, kad buvę įtariamieji šypsodamiesi būtų išteisinti?
Matyt, susidūręs su korupcijos atveju dar kartą, nebeturėčiau kur kreiptis, nes baigtis iš anksto aiški. Galima tik konstatuoti: apie kokį čia teisingumą kalbame - Lietuvoje padėtis yra beviltiška!
Verta prisiminti 29-ąjį Konstitucijos straipsnį - įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Atrodo, kad ne. Lietuvoje taip pat egzistuoja neliečiamųjų kasta. Teismas dar kartą tai patvirtino. Esame mes, t.y. paprasti nuodėmingi žmonės, ir yra Jie - neliečiamieji (pinigingi politikai, kyšininkai valdininkai ir teisininkai, stambaus verslo atstovai, neteisėtai praturtėję nusikaltėliai). Visuomenei jau aišku, kad tai, už ką teismas negailestingai ir griežtai nubaus eilinį pilietį, Jiems atsipirks tik lengvu išgąsčiu. Toks neteisingumas kelia žmonėms neviltį, jie geria arba emigruoja...
Pavieniai atvejai teismuose darniai sudaro vientisą sugedusią sistemą, kurios, deja, bet pavienių asmenų pakeitimas neišardo. Aiškėja, kodėl taip aktyviai visuomenei neleidžiama dalyvauti, patarti ir prižiūrėti, kaip yra vykdomas teisingumas.
Ir pabaigoje būtų galima pašaržuoti. Ar tik šis teismo sprendimas nereiškia, kad pinigai, kurie man buvo perduoti, teismo yra pripažinti perduoti teisėtai?