2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Teisingumas? Padėtis beviltiška!

Rugsėjo 22-ąją paskelbtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis papirkimo byloje šokiravo. Audrius Butkevičius buvo išteisintas, o Gintarui Kazakui liepta sumokėti menką baudą.
Ar toks Lietuvoje teisingumas?
Per trejus metus, kol buvo nagrinėjama ši byla, daug išgyvenau kovodamas už teisybę. Teko žeminti savo orumą, o vėliau minti teismų duris, duoti parodymus, dalyvauti apklausose, patirti advokatų, priešininkų spaudimą. Ir kodėl? Dėl to, kad buvę įtariamieji šypsodamiesi būtų išteisinti?
Matyt, susidūręs su korupcijos atveju dar kartą, nebeturėčiau kur kreiptis, nes baigtis iš anksto aiški. Galima tik konstatuoti: apie kokį čia teisingumą kalbame - Lietuvoje padėtis yra beviltiška!
Verta prisiminti 29-ąjį Konstitucijos straipsnį - įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Atrodo, kad ne. Lietuvoje taip pat egzistuoja neliečiamųjų kasta. Teismas dar kartą tai patvirtino. Esame mes, t.y. paprasti nuodėmingi žmonės, ir yra Jie - neliečiamieji (pinigingi politikai, kyšininkai valdininkai ir teisininkai, stambaus verslo atstovai, neteisėtai praturtėję nusikaltėliai). Visuomenei jau aišku, kad tai, už ką teismas negailestingai ir griežtai nubaus eilinį pilietį, Jiems atsipirks tik lengvu išgąsčiu. Toks neteisingumas kelia žmonėms neviltį, jie geria arba emigruoja...
Pavieniai atvejai teismuose darniai sudaro vientisą sugedusią sistemą, kurios, deja, bet pavienių asmenų pakeitimas neišardo. Aiškėja, kodėl taip aktyviai visuomenei neleidžiama dalyvauti, patarti ir prižiūrėti, kaip yra vykdomas teisingumas.
Ir pabaigoje būtų galima pašaržuoti. Ar tik šis teismo sprendimas nereiškia, kad pinigai, kurie man buvo perduoti, teismo yra pripažinti perduoti teisėtai?