Radiatoriškių įdomybės

Jau ne vienerius metus gyventojus, besinaudojančius centralizuotu šildymu, kamuoja klausimas kodėl taip brangiai reikia mokėti už šildymą. Peržvelgus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos tinklapį susidaro paradoksalus vaizdas, o paradoksas slypi tame, jog šilumos ūkių ir šilumos  kainų, atrodo, neveikia, nei ekonomikos, nei logikos dėsniai...

Jei bandytume atrasti ekonomikoje gerai žinomą masto ekonomijos dėsnį, tai jo nėra nei padujų, nes pigiausia šiluma yra Tauragėje ir Radviliškyje, o  Vilnius ar Kaunas kaip didžiausi šilumos gamintojai yra tik lentelės pabaigoje vietoje.

Jei bandytume atrasti dėsningumus pagal šilumos gamyboje naudojamo kuro rūšį, tai vėlgi kainos prasilenkia su logika, nes daugiau kaip 50 procentų biokuru kūrenamuose Biržose kaina yra bene didžiausia Lietuvoje.

Tačiau jei bandytume atrasti dėsningumą pagal valdymo formą, pastebėtume, kad savivaldybių valdomose šilumos ūkio įmonės yra pigesnė šiluma, nei nuomos, koncesijos ar privatininko valdomose šilumos ūkio įmonėse.

Aišku kai kurie miestai turi tam tikrą specifiką, kuomet dalis šilumos energijos yra pagaminama savivaldybės įmonėje, dalis privačiose įmonės, kaip Plungėje, arba dar blogesnis variantas kuomet gamyba tenka privatininkui, o skirstymas savivaldybei, kaip yra Kauno miesto atveju.

Atrodytų, ką bendro turi valdymo forma ir šilumos kaina su įmonės valdymo forma? Atvirkščiai, pagal ekonomikos libertarų skelbiamas tiesas – valstybių ar savivaldybių valdomos įmonės yra laikomos mažiau efektyviomis ir labiau biurokratizuotomis. Tačiau šilumos ūkio tendencijos yra kiek kitokios. Pabandykime atrasti priežastis – kodėl taip yra?

Išnyksta politikų kontrolė

Visų pirma savivaldybių valdomos įmonės yra tiesiogiai priklausomos nuo savivaldybę valdančių politikų. Šiuo atveju tai išeina į naudą, nes politikus, kaip žinia, kas ketveri metai ištinka rinkimai. Rinkimai – puiki proga rinkėjams įvertinti, ką gerai ir ką blogai per kadenciją nuveikė politikai.

Tame įvertinime šilumos kainos, o ypač jų didėjimas tampa pagrindine rinkimų kampanijos dalimi. Todėl valdantys miestą ar rajoną politikai, norėdami ir toliau sėkmingai likti prie valdžios vairo, privalo dėti ypatingas pastangas, kad šilumos kaina nekiltų arba kiltų kiek įmanoma lėtai.

Tuo tarpu šilumos ūkį perdavus privatininkui tiesioginė įtaka dingsta, o privačios įmonės tikslas – uždirbti maksimalų pelną. Monopolinėje šilumos rinkoje maksimizuoti pelną yra labai nesudėtinga, ir nenuostabu, kad visa ši našta gula ant šilumos vartotojų pečių. Pirvatininkui svarbiausia parodyti dideles Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos leidžiamas išlaidas ir tuomet viskas eina, kaip sviestu patepta.

Kauno atveju labai akivaizdžiai matome, kad privatininkas visiškai nėra suinteresuotas efektyvinti šilumos gamybą ir mažinti nuostolius, o atvirkščiai yra suinteresuotas mažiausių investicijų būdu gauti didžiausią pelna.

Neaišku, kur nusėda pinigai

Antra, savivaldybės kontroliuojamos įmonės yra įpareigotos vykdyti viešuosius pirkimus, todėl patenka į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Viešųjų pirkimų tarnybos akiratį, vadinasi, sąlygos piktnaudžiavimui yra nedidelės.

Tuo tarpu šilumos ūkį valdant privatininkams, kaip nustatė Viešųjų pirkimų tarnyba, nuolatiniai piktnaudžiavimai yra tapę kone normaliu dalyku. Atliekant patikrinimus pastebima, kaip prekės ir paslaugos yra perkamos iš tam tikrų įmonių užaukštintomis kainomis, o įmonių vadovams išmokami didžiuliai atlyginimai. Kas galėtų paneigti, kad ir perkant kurą, kurio kaina sudaro didžiausią dalį šilumos kainoje, naudojamasi tarpininkų paslaugomis, ir tikrasis įmonių pelnas nusėda kontroliuojančiai institucijai nematomose tarpininkų ir politikų kišenėse?

„Biokuro karštligė“

Trečioji priežastis, mano manymu, yra „biokuro karštligė“. Tol, kol neegzistuoja biokuro birža Lietuvoje, labai sunku nustatyti, ar iš tikro pakeitus kuro rūšį iš dujų į biokurą bus sutaupyta.

Juk kol objektyviai, per biržą, niekas nenustatė kainų ir yra sunku teigti, ar ta objektyvi biokuro kaina iš tikrųjų yra tokia žema, kad atpirktų šilumos ūkio pertvarkymo į biokurą kaštus ir ar tikrai tai atpigintų šilumos kainą.

Taip pat sunku nustatyti galimą suvartojimo kiekį. Juk gali nutikti taip, jog šio kuro Lietuvoje neužteks ir teks įsivežti iš užsienio, ir tai panaikina rimtą biokuro šalininkų argumentą, esą bus deginama tik vietinė žaliava.

Na ir galiausiai, šilumos kainų „kadrilį“ įtakoja dar nesuskaičiuojama eilė smulkių priežasčių – tokių kaip apskaitos prietaisų rodmenų patikimumo, nuotolinio valdymo bei reguliavimo, nepagrįstų šilumos kiekių pateikimo ir t.t.

Nelikus atsakomybės, prasideda piktnaudžiavimas

Vis dėlto svarbiausias, mano manymu, yra atsakomybės klausimas.

Juk politikai yra atsakingi prieš gyventojus ir kas ketverius metus gyventojai juos įvertina.

Privačios šilumos verslo įmonės, daugelyje Lietuvos miestų tapusios tikromis pasipūtusių „radiatoriškių baronų“ prieglaudomis, yra neatsakingos niekam.

Na, o užmerkusių akis prieš jų piktnaudžiavimą politikų aplaidumas privatininkams palieka laisvę skriausti vartotojus. Pražūtingus šilumos ūkio atidavimo privačiam verslui pasekmes jaučiame ir turime apmokėti ne kas kitas, o mes – gyventojai

Subliuško A. Zuoko burtai

Nedaugelis ryžtusi pasakyti, kad Vilniaus miesto savivaldybėje geri laikai. Milžiniškos skolos, siekiančios visų metų biudžetą, pralošiami teismai su neteisėtai atleistais darbuotojais ir būrys „saviškių“, kuriuos reikia įdarbinti...
Vietoj to, kad meras Artūras Zuokas galvotų kaip užlopyti biudžeto skyles ar atpiginti šildymą, įdarbinamas naujas mero patarėjas, jau 10-asis, su didesniu nei miesto vadovo, atlyginimu.

Pigesnis šildymas?
Subliuško mitas, kad A. Zuokas „sau daro, bet ir miestui palieka“. Dingo burtai ir išradingumas, kuriais rinkimų metu būsimas meras žarstėsi. Šilumos kainų sumažinimą, 6400 Lt atlyginimą, deja, šaltas šiaurys išsklaidė lyg miražą. Šildymo sezoną „Vilniaus energija“ pateikė nemažesnį stebuklą: pagaminta 2,6 proc. šilumos daugiau, parduota 10,4 proc., o suvartota berods 17 proc. daugiau... ar ne stebuklingas miestas?
Nebestebina, kai Žvėryno bendruomenės narys atsijungęs nuo „RubiSafe” ir pats pradėjęs reguliuoti šilumą, dabar tampomas po teismus, o miesto pinigai keliauja į teisingą abonentinę kišenę.

Daugiau demokratijos?
Pradėjo ryškėti ir kitos naujos tendencijos mero darbe. Į miestiečių piketą prieš šildymo kainų augimą prie Vilniaus savivaldybės buvo atsiųsti net 8 (įspūdingas skaičius, tokį organizatoriaus talentą turinčiam žmogui) provokatoriai, kuriems vadovavo ne kas kitas, o mero viešųjų ryšių skyriaus specialistė. Patys provokatoriai buvo atvežti transportu, labai panašiu į savivaldybės mikroautobusą.
Ar neprimena sovietmečio, kai pagal kažkieno paliepimą „nepatenkintieji“ laisvu žodžiu buvo suvežti prie Atkuriamojo Seimo, laužė duris ir reikalavo gelbėti nuo „nacionalistų“. Matyt, iš burtininko skrybelės meras jau nebesugeba ištraukti nieko naujo, kaip tik senus, dar KGB patikrintus metodus laisvai nuomonei užgniaužti.
Nuslinkus rinkimų metu mestam oranžinio rūko šydui paaiškėjo, kad burtininkas tai tas pats abonentas, nepamirštantis abonentinio mokesčio. Tad dabar laikai jau tikrai sunkūs, nes „mes visi kaimynai“.

V.Urbonavičius. Paradui vadovausiu aš!, arba Zuoko snoriada

Daugeliui girdėta žymioji Ostapo Benderio frazė: „Paradui vadovausiu aš!“.
Taip ir mūsų didysis kombinatorius, pamiršęs, kad ne jis vadovauja Lietuvos bankui ar Finansų ministerijai, manieringai permeta per petį savo languotą šalikėlį ir pareiškia – „nemokėsiu“. Gudria veido išraiška apsiginklavęs dėsto „neišmanėliams“ ekonomikos pagrindus, jog visi (visa Lietuva) privalo mokėti į Vilniaus (didžiojo kombinatoriaus miesto) biudžetą, nes jis visiškai nustekentas nedorėlių (atrodo, ir nebuvo dviejų mero Ostapo Benderio kadencijų, ir gigantiško pinigų užkasimo į žemę, granito trinkelių ir į „Draugystės“ sklypą). Mokėkite, o tada ir jis galbūt grąžins skolas. Visa tai vyksta ne kokioje nors „Ragų ir nagų“ kontoroje, o spindinčiame dangoraižyje, pavadinimu Vilniaus miesto savivaldybė.
Didysis kombinatorius, tegu ir pavėlavęs į nuvažiavusį traukinį, nosies nenuleidžia. Drąsiai žvelgia į šviesią Vasiukų (Vilniaus) ateitį ir nesiliauja garsiai svajoti. O svajose – ir sala kažkur Viduržemio jūros vidury, ir nuomotas tankas neįtikusiems traiškyti, ir Šnobelio premija. Mūsiškis herojus taip pat kaip ir Ostapas Benderis kenčia... Myli ir kenčia. Myli pinigus ir kenčia nuo jų trūkumo. Kaip žinome, audringai mero fantazijai pasireikšti trūksta finansinės erdvės. Juk iš skylių biudžete, nei milijardinio Giugenheimo ant Neries kranto nepatupdysi, nei nuosavos oro kompanijos neįsteigsi. Ir galiausiai net „Rubikonui“ padėti nebus iš ko. Todėl pamatęs, jog banko „Snoras“ indėlininkus ištiko nelaimė, jis nedvejodamas metasi į įvykių sūkurį sušukdamas – „nemokėsiu“!

Ką tik iškeptas naujos partijos vedlys dar vakar drąsiai deklaravo, kad remsis atsakingu liberalizmu ir krikščioniškomis vertybėmis. Kitą dieną, atsukdamas nugarą toms vertybėms, pareiškia, kad „Snoro“ indėlininkams, iš kurių ir buvo paskolinti tie 120-130 milijonų litų Vilniaus miesto savivaldybei, pinigų negrąžins. Taigi per nepilną savaitę antras smūgis žmonėms, kurie turėjo viltį, jog sunkiu prakaitu uždirbtus pinigus pavyks greitai atgauti. Taigi didysis kombinatorius už banko indėlininkų pinigus ryžtasi naujojo Vilniaus (Vasiukų) projektui, tik neaišku ar tai avialinijas steigs ar tai Giugenheimo muziejų statys.
Dažnas indėlininkas ar įmonė, kol kas negalintys atgauti pinigų iš parklupusio banko, galės ilgesingai žvelgti į dešinįjį Neries krantą, kur dangoraižyje didysis kombinatorius kurs naujus planus, kaip iš kieno nors atimti, o gal pasiskolinti ir neatiduoti.
Nenustebkime ant Vilniaus savivaldybės durų išvydę tokio ar panašaus turinio informacinį skelbimą - „Gerbiami banko „Snoras“ indėlininkai, kam jums pinigai, jei jūs neturite fantazijos? Meras Ostapas Benderis“.
O gal tokia „benderiška“ bravūra norima uždengti kitą bręstantį skandalą dėl „rubikoninio“ Vilniaus mokyklų ir darželių šildymo?

Teisingumas? Padėtis beviltiška!

Rugsėjo 22-ąją paskelbtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis papirkimo byloje šokiravo. Audrius Butkevičius buvo išteisintas, o Gintarui Kazakui liepta sumokėti menką baudą.

Ar toks Lietuvoje teisingumas?
Per trejus metus, kol buvo nagrinėjama ši byla, daug išgyvenau kovodamas už teisybę. Teko žeminti savo orumą, o vėliau minti teismų duris, duoti parodymus, dalyvauti apklausose, patirti advokatų, priešininkų spaudimą. Ir kodėl? Dėl to, kad buvę įtariamieji šypsodamiesi būtų išteisinti?
Matyt, susidūręs su korupcijos atveju dar kartą, nebeturėčiau kur kreiptis, nes baigtis iš anksto aiški. Galima tik konstatuoti: apie kokį čia teisingumą kalbame - Lietuvoje padėtis yra beviltiška!
Verta prisiminti 29-ąjį Konstitucijos straipsnį - įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Atrodo, kad ne. Lietuvoje taip pat egzistuoja neliečiamųjų kasta. Teismas dar kartą tai patvirtino. Esame mes, t.y. paprasti nuodėmingi žmonės, ir yra Jie - neliečiamieji (pinigingi politikai, kyšininkai valdininkai ir teisininkai, stambaus verslo atstovai, neteisėtai praturtėję nusikaltėliai). Visuomenei jau aišku, kad tai, už ką teismas negailestingai ir griežtai nubaus eilinį pilietį, Jiems atsipirks tik lengvu išgąsčiu. Toks neteisingumas kelia žmonėms neviltį, jie geria arba emigruoja...
Pavieniai atvejai teismuose darniai sudaro vientisą sugedusią sistemą, kurios, deja, bet pavienių asmenų pakeitimas neišardo. Aiškėja, kodėl taip aktyviai visuomenei neleidžiama dalyvauti, patarti ir prižiūrėti, kaip yra vykdomas teisingumas.
Ir pabaigoje būtų galima pašaržuoti. Ar tik šis teismo sprendimas nereiškia, kad pinigai, kurie man buvo perduoti, teismo yra pripažinti perduoti teisėtai?